Jonas Žališkevičius

Įvairūs savo realybe šiandieniniai Lietuvos kaimai. Jei apie juos spręstų žmogus, informacijos ieškantis pagrindinai kriminalinių naujienų suvestinėse, atrodytų, jog Lietuvos kaimas - kažkokių pakrūmėmis slankiojančių nuo alkoholio į stiklą pavirtusiomis akimis bei gaminančių užprogramuotai į save panašius palikuonis, besimaitinančių iš valstybinių pašalpų ir iš to ką nugvelbia iš dar kažką veikiančio savo kaimyno kiemo, zombių rezervatas. Kartas nuo karto kažkuris jų pasikaria, nuskęsta, ar, apkvaitęs nuo pigios kontrabandinės degtinės su palaiminga šypsena veide sušąla, kai speiguotą žiemos naktį šlitinėdamas  susirasti dar vieną „velnio lašų“ dozę,  sėsteli atsikvėpti ant akmens. Neretai žiniasklaidos antraštėmis pravažiuoja peiliais subadytų sugėrovų, nužudytų motinų, žmonų bei vaikų vežimai.

Virtualioje erdvėje, televizijos pagalba, „Naisių vasaros“ pavadinimu, mus pasiekia ir kitoks kaimas, į kurį žiūrint vieno iš pagridinių aktorių – žemės ūkio įmonės vadovo, išoriškai stebėtinai panašaus į šio filmo mecenatą akimis, jau toks gražus ir tyras,kad apima jausmas, jog komunizmas Lietuvos kaime jei dar nepastatytas, tai jo statybos pabaigtuvių vainikas visiškai čia pat.

Noriu papasakoti ne apie tikrus – išgalvotus lietuviškojo kaimo kraštutinumus, o apie Činčikas, nedidelį kaimą Švenčionių rajone. Savivaldybės duomenimis čia gyvena 64 gyventojai. 

Lietuvių kalbos enciklopedijoje činčikas apibūdinamas kaip šykštus, godus žmogus. Be to tai buvo dažna kaimo gyventojo pavardė. Šiuo metu kaime tokia pavarde gyvena tik viena 86 metų senolė Onutę Činčikaitė. Gyvenvietė tarsi sudėta iš 2 dalių. Tai senosios Činčikos su medinėmis trobelėmis ir naujoji kaimo dalis pastatyta sovietmečiu.

Činčikų kaimo bendruomenės pirmininkė Laima Šalkauskienė sako, kad kaimo bendruomenė įregistruota 2009 metais. Bet tai tik numeris registrų cente. Bendruomeniški santykiai Činčikose jau buvo sena tradicija. „Žmonės kartu nudirbdavo sunkesnius darbus, kartu šventė, kartu gedėjo. Šiuo metu čia gyvena ne tik nuolatiniai gyventojai, bet ir vasarotojai iš didmiesčių. Džiaugiamės, kad jie irgi jungiasi į bendruomenės veiklą. Kiekvienų metų pavasarį dalyvaujame akcijoje "Darom", sutvarkome pakeles, surenkame šiukšles, išgenėjame krūmus. 2011 metais bendruomenės pastangomis ir lėšomis pakeitėme senąjį (griūvantį) kaimo kryžių. Šventėje dalyvavo ne tik gyventojai, suvažiavo Činčikų išeiviai, kaimynai ir tiesiog mūsų bendruomenės draugai“ – pasakoja bendruomenės pirmininkė. Ta gražia proga gimė ir eilėraštis Činčikų kryžiui.

Kaime pramogas činčikiečiai susikuria  patys. Kiekvienais metais organizuoja sporto varžybas "Bėgimas per Činčikas", "Dviračių žygis". Turi biliardo stalą, rudeniop varžosi dėl "Pereinamosios Činčikų taurės". Žmonės savo bendruomenės pastato neturi, todėl renkasi pirmininkės Laimos Šalkauskienės sodyboje. Kartu švenčia tradicines šventes. Ankstyvą pavasarį sudegina Morę, per Jonines plukdo vainikus, kartu palydi senuosius ir sutinka Naujus metus. Bendradarbiaudami su Lietuvos automobilių kelių direkcija kaimo gyventojai dalyvauja projekte "Saugus eismas bendruomenėse". Rengia saugaus eismo pamokėles vaikams, žinių pasitikrinimą suaugusiems, viktorinas ir paskaitas apie atšvaitų ir šviesą atspindinčių aksesuarų dėvėjimą tamsiuoju paros metu. Neapšviestuose kaimo keliuose tai ypač aktualu. 

Jau tapo tradicija kiekvienais metais į svečius pasikviesti "Nacionalinio kraujo centro" mobilią brigadą. Dauguma bendruomeniečių neatlygintinai duoda kraują. Be to tai ir puiki proga kaimo žmonėms pasitikrinti sveikatą, nes daroma daug tyrimų, kiekvieną donorą apžiūri gydytojas.

Bendruomenės pirminikė apgailestauja, kad nepavyksta surasti bendros kalbos su Švenčionių rajono savivaldybės vadovybe. „Kadangi Činčikos nėra "Darbo partijos" elektoratas, atmetami bendruomenės rašomi finansiniai projektai“- svarsto Laima Šalkauskienė ir priduria, jog savivaldybė neskyrė lėšų bendruomenės materialinei bazei stiprinti, taip pat atmetė ir filmuko apie Činčikas sukūrimo projektą.

Bendruomenė išsilaiko iš taip vadinamų 2%, kuriuos skiria kaimo gyventojai iš savo sumokamų mokesčių. Tai sudaro 800 litų per metus.

Laimos Šalkauskienės nuomone didelė kaimo problema yra emigracija. „Turime namų su užvertomis langinėmis, šeima Anglijoje. Savo suaugusių sūnų kaimo motinos laukia iš Airijos, Norvegijos. Priežastis viena- bedarbystė“- apgailestauja bendruomenės vadovė. Ryšio su išvykusiais palaikymui bendruomenės nariai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ sukūrė Činčikų svetainę.

„Tokiu būdu dalinamės informacija ir žiūrime vieni į kitus iš nuotraukų. Tačiau mūsų kaimo emigrantai, parvykę atostogų neieško pramogų didmiesčiuose, dažniausiai džiaugiasi pabūdami su tėvais, draugais, kaimynais“- švyti Laima Šalkauskienė. Ji yra įsitikinusi, kad bedruomeniškumas Lietuvos kaimuose dar neužmirštas ir mano, jog jį reikia visokeriopai skatinti, stiprinti ir neiškraipyti jo esmės. „Deja vietinės valdžios atstovai dažnai  naudojasi kaimo bendruomenėmis savo tikslais. Tai ypač juntama prieš kiekvienus rinkimus. Supratę, kad tai yra tam tikra organizuota jėga, visokeriopai stengiasi įtakoti bendruomenių veiklą“ – atvirauja pirmininkė. 

Kaime gyvena nemažai jaunų šeimų. Beveik kiekvienus metus Činčikas aplanko gandrai. Pasak Laimos, auga nuostabi, jauna činčikiečių karta. „Nuoširdžai tikiuosi, kad neauginame darbuotojų Anglijos fabrikams. Todėl visi kartu kuriame Činčikas patrauklias gyventi, mokytis, kurti būti tiesiog mylimiems savo kaime“ – tvirtai sako Laima Šalkauskienė.


 

nuotraukos: Arvydo Dimšos

pl-logo-mini