Justas Javonis

Prieš savaitę Costa do Sauipe kurorte Brazilijoje buvo ištraukti 2014 metų toje šalyje vyksiančio pasaulio futbolo čempionato burtai. Tarp trylikos senąjį žemyną Pietų Amerikoje atstovausiančių komandų Lietuvos futbolininkų nebuvo.

Žinoma, skirtingai nei krepšiniui Lietuvoje futbolui nesimeldžiama ir aludarių reklaminis hitas – „mus vienija alus ir pergalės“ šiai sporto rūšiai Marijos žemėje netaikomas.

Vis dėlto artėjantis pasaulio futbolo čempionatas, tiksliau šalis, kurioje jis vyks sufleruoja, jog būtų pravartu prisiminti šį reklaminį šūkį ir futbolo fone bei vienybės kontekste pažiūrėti į jį naujomis akimis.

Tikriausiai bus nesunku suskaičiuoti keletą, keliolika ar keliasdešimt iš Lietuvos į Braziliją stebėti pasaulio futbolo čempionato susirengusių lietuvių.

Gal kiek sunkiau būtų nustatyti čia, Lietuvoje, televizijos pagalba varžybas žiūrinčių žmonių skaičių, tačiau Lietuvos transliuotojai, jei jie ir organizuos jų rodymą, tokią apskaitą nesunkiai atliks.

Yra dar vienas, lietuviško alaus reklamos davėjams ne toks svarbus, tačiau mums – Lietuvoje gyvenantiems, ar plačiau po pasaulį pasibarsčiusiems valstybės piliečiams, manau, reikšmingas pasaulio futbolo čempionato rungtynes stebėsiančių lietuvių skaičius. Lietuvos futbolininkų Brazilijoje nebus ir greičiausiai galima nuspėti už kokią komandą minėti žiūrovai „sirgs“.

Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Valdemaras Mališka-Sidaravičius „Pasaulio lietuvio“ portalui atskleidė, jog Brazilijoje šiuo metu gyvena tarp 250 – 300 tūkstančių save lietuviais ar lietuvių palikuoniais laikančių asmenų. Mūsų tautiečių geografija toje šalyje yra labai plati, tačiau, pasak bendruomenės pirmininko, didžiausia lietuvių kolonija yra įsikūrusi San Paulo megapolyje.

Nuotraukose – Brazilijos lietuvių susitikimų akimirkos.

Kaip kad pasakojo V. Mališka-Sidaravičius – pirmasis į Brazilijos žemes įžengęs lietuvis, remiantis Brazilijos valstybinio archyvo dokumentais, buvo pulkininkas Andrius Višteliauskas. Jo 1866 – ais pradėtos misijos tikslu tapo pagalba tuo metu su Paragvajumi kovojančioms Brazilijos karinėms pajėgoms. Savo patirtį bei išgyvenimus Brazilijoje aprašęs pulkininkas, matyt, paskatino lietuvių pajudėjimą šios Pietų Amerikos didžiausios valstybės link. 1890-taisiais Brazilijon atvyko jau 25 –ios lietuvių šeimos. Atsikėlėliai iš Lietuvos šiaurrytinėje Brazilijos Rio Grande do Sol regiono dalyje įkūrė Ijui koloniją.

41 – erių metų amžiaus verslo vadybos ir tarptautinių ryšių specialistas, lietuvių bendruomenės Brazilijoje pirmininkas pats jau yra ten gimęs, tačiau jo seneliai – Antanas Sidaravičius ir Uršulė Mališkaitė, kartu su Valdemaro tetomis Terese ir Eksenija iš tuometinės Vilkaviškio apskrities Užupių kaimo į Braziliją emigravo 1926 metais.

„1926-taisiais iš viso Brazilijon atvyko apie 30.000 lietuviu imigrantų. Daugiausiai jų dirbo visoje San Paulo valstijoje esančiose kavos plantacijose. Brazilija, spręsdama darbo jėgos trūkumo problemą (vergija Brazilijoje buvo panaikinta 1888-taisiais. Kavos plantatoriai stengėsi gauti darbo jėgos iš kitur, daugiausiai iš Europos) vykdė imigracijos skatinimo ir darbininkų viliojimo į šalį politiką. San Paulas ir buvo ta vietovė, kurioje apsistojo dauguma lietuvių. Jie taip pat apsigyveno ir kitose valstijose, tokiose kaip Rio de Žaneiro ir Paranos. Į pietus nuo San Paulo, Paranos valstijoje esantis multitautiškas (jame gyvena daug japonų ir rusų kilmės žmonių) Castro miestas pabrėžia ir didžiuojasi tuo, jog buvo įkurtas lietuvių imigrantų dėka“,- apie lietuvių sklaidą Brazilijoje pasakojo lietuvių bendruomenės pirmininkas.

Alus ant Brazilijos lietuvių staloValdemaras Mališka – Sidaravičius abejoja, ar San Paule gyvenantys lietuviai tautiniu pagrindu bendravo su piečiau, Rio Grande do Sul valstijoje gyvenančiais jų tautiečiais. Tačiau San Paulo lietuviai, pasak Sidaravičiaus, palaiko labai tamprius tarpusavio santykius.  San Paule lietuviai koncentruojasi Vila Zelina rajone. Jų būrimosi ašimi yra tapusi švento Juozapo (San Jose) katalikų bažnyčia. Šiame miesto rajone vis dar galima paragauti lietuviško kulinarijos paveldo skanėstų – raugintų kopūstų bei agurkų, kugelio, blynų.

Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas prisipažino nežinąs kiek iš viso lietuvių po 1990 kovo 11- osios savo gyvenimui pasirinko Braziliją, tačiau sakė, jog pats asmeniškai pažįsta šešetą žmonių, kurie prieš ketvertą metų iš Lietuvos emigravo į šią šalį. Lietuvių nutautėjimas kalbos prasme vyksta sparčiai, lietuviai daugiausiai kuria mišrias šeimas, o jų vaikai lietuviškai nebekalba.

Brazilijos lietuviai socialiniuose tinkluose yra sukūrę laiko juostą, kurioje pažymi savo susibūrimus bei švenčių minėjimus. Bendruomenės pirmininkas išskyrė vasario 16 – ąją, taip pat ir tarp Brazilijos lietuvių populiarią alaus šventę. Kalbėdamas apie bendravimo su Lietuva būdą, lietuvių bendruomenės pirmininkas minėjo socialinius tinklus.

Nuotraukos Valdemaro Mališkos – Sidaravičiaus

pl-logo-mini