2013-08-18 18.47.10

Buvusi Kauno Vytauto parko "puošmena” savo vietą surado Grūte. Nuotr.: pasauliolietuvis.com

Jonas Žališkevičius

Norėjau turėti džinsus. Norėjau savo akimis pamatyti Eifelio bokštą, net neįsivaizdavau, kad rytais galiu norėti šiltų krosanų, nes nežinojau, kas tai per daiktas ir jog jie apskritai egzistuoja.

Nežinojau, kad Lietuvoje gali būti kažkokių gėjų, nes tokio žodžio niekas nevartojo, o įstatymai draudė tik homoseksualinius santykius, dizainerius tada šaukė siuvėjais, kuo toliau nuo Vilniaus, tuo labiau – kriaučiais, o tuos Kaune, Vytauto parke bandančius tarpusavyje seilėtis vyriškius, žmonės vadino panašiai, kaip medžių apipjaustytomis šakomis kamienus iš kurių drožiamos lentos. Beje, žodis drožti, savo sinoniminiuose lobynuose taip pat atrado vietą ir sovietinių laikų Kauno  Vytauto parko įvykių kontekste.

Norėjau turėti galimybę su draugais po pamokų prie Šešupės klausytis muzikos, tačiau penkiakilograminiai VEFai – atseit nešiojami radio aparatai, buvo prieinami tik “iš po prekystalio”, o mano tėvai nepriklausė, turinčiam teisę pasigriebti kas geriausia, tarybiniam – partiniam aktyvui – taigi ši, jaunam žmogui svarbi laisvalaikio užpildymo dalis – muzikos klausymasis gamtoje, buvo neprieinama, juolab, kad normalią pasaulio muziką transliuojantį Luksemburgo radiją klausytis trukdė sovietų Linksmakalnyje prie Kauno specialiai tam sumontuotų geležinių strypų miškas.

Suvalkiečiai, informacijos prasme, lyginant su likusia Lietuva, turėjome privilegiją. Bent mes taip manėme – galėjome žiūrėti per TV Suvalkuose, Lenkijoje pastatyto retransliatoriaus siunčiamą programą. Žiūrėjome kad ir lenkiškai sovietines, bet ne buku rusišku nacionalizmu ir šovinizmu persmelktas laidas, o mano kartos marijampoliečiai, nors dar ir neturėjo galimybių patekti į Varšuvos, ar Bialystoko turgus, tačiau visi puikiai suprato lenkišką kalbą, išmoko ją, o dauguma kuo puikiausiai ja ir susikalbėdavo su, kad ir nedažnai bei negausiai, tačiau kai kada į Marijampolę atvažiavusiais lenkais.

Galima įsivaizduoti, kokių lingvistinių aukštumų be papildomų investicijų į švietimo sistemą pasiektume, jei būtume matę, na, kad ir Švedijos TV, beje, ji jau tada daug laidų transliavo angliškai.

Japonų verslininkas, kompanijos Sony įkūrėjas, Akio Morita, jau 1957 metais pagaminęs pirmąjį pasaulyje sąlyginai mažą tranzistorinį nešiojamą radio imtuvą, atvykęs į JAV pastebėjo, kad jaunimas mėgsta nešiotis savo pačių įsirašytą  muziką su savimi. Taip 1979 metais atsirado kompaktinių diskų grotuvas – ausinukas Walkman. Aišku, tokių japonų į sovietinę Lietuvą niekas net neketino įsileisti, neduok dieve jie dar ką nors pastebės ir žmonės sužinos, jog galima ne tik ko nors norėti, bet ir turėti tai.

Mano pusbrolio teta buvo ne japonų verslininkė, o tik paprasta pokario bėglė nuo sovietinio rojaus į Jungtines Valstijas ir per kažkokį stebuklą gavusi leidimą atvykti sovietų Lietuvon. Taip įgijau mažutį, labai gražų, su odiniu dėklu, kurį dar buvo galima prisisegti ir prie diržo, Liuksemburgo radijo muziką puikiai užčiuopiantį “General Electrick” gaminuką.

Teta kaimietiškai tiksliai apibūdino amerikietišką gyvenimą: “dirbti reikia, darbas nelengvas, bet, jei dirbi, tai ir turi. O jei turi, tai gali nuvažiuoti kur tik nori. Gali šnekėti ką tik nori. Jei tau nepatinka valdžios darbas, tu gali apie tai rašyti į laikraščius, sakyti per radiją, rengti mitingus ir nerinkti tos valdžios, o rinkti kitą.”

Tetos žodžiai skambėjo gražiau, negu grupės  ”Space” muzika, nors ir viena, ir kita atrodė nerealus kosmosas. Laisvės ir beribių galimybių pasaulis. Amerika, jos gyvenimo būdas, buvo mūsų – jaunųjų sovietinių “lagerininkų” siekiamybė.

Kas atsitiko, kad, praėjus daugiau nei 20 metų po išsikovotos galimybės gyventi savo galva, Marijos žemės žiniasklaidoje vis dažniau ir dažniau dergiama šalis, į kurią lygiuojantis, kuriai užtariant, pagaliau, kuri, jos prezidentui Ronaldui Reiganui išplėtojus ginklavimosi varžybas, sovietinei rusiškąjai meškai numovė paskutinius suplyšusius trusikus ir į kelnes įmetė tokį ežį, kad KGB gvardijai nieko kito nebeliko, kaip susitaikyti su tuo, kas vyksta, o mes ištrūkome iš sovietinio glėbio?

Ar žiniasklaidos suaktyvėjimą antiamerikietiška tematika galima vadinti ėjimu “va bank” bei paskutine ir desperatiška Kremliaus investicija į savo utopiją?

Esu tikras, kad Mažeikių naftos pardavimas amerikiečių Wiljamsui neigiamu aspektu nuolat linksniuojamas tų, kurie patys būtų mielai ją iškišę, tačiau, rinkėjų į LR seimą 1996 metais dėka, nebuvo prileisti prie proceso, nepatenkinti ir tie, kurių naftos produktam vogti skirtus, net į Latviją nuvestus slaptus požeminius “naftotiekius,” atėję amerikonai iš karto, lyg tas šlubas prūsas, nukarpė. Nesu nei į šį eksprocesą įsigilinęs ekonomistas, (abejoju, ar tokių iš viso yra) nei save politiniu apžvalgininku vadinantis. Sakau paprastu supratimu: antiamerikietiška isterija kurstoma Rusijos, rankomis bei liežuviais ir tų, kurie savanaudiškai sėkmingai susigrobė kolūkiečių ir gamyklų bei fabrikų miestuose turtą, bet buvo nuvyti nuo Mažeikių naftos ir ne tik jos, pardavimo proceso valdymo, ar turėję naudos iš toje šiaurinės Lietuvos gamykloje sukurto balagano.

Nereikia būti aiškiaregiu, jog pastebėtum, kad antiamerikietiškos skalūnų dujų, antijaponiškos atominės elektrinės isterijos vyksta bendru vardikliu, ta pačia “mažeikiška” schema – iš Lietuvos energetinės priklausomybės nuo Rusijos tunkančių vietinių barsukų choro balsais, kuriems groja godumas, kai kuriems uodegėles spaudžia dar ir į Maskvą išvežtos, ar jau dabar šviežiai jiems pagamintos KGB archyvų bylos, bei viena ranka dirigento lazdele mojuoja, o kitoje spiningą su 21 kilogramą sveriančia lydeka laiko toks gerokai pliktelėjęs, amžinai be marškinių į foto kameras lendantis, su gervėmis paskraidantis ir jaunomis gimnastikos atlikėjomis besižavintis diedukas.

Psichoanalitikas Freudas yra nustatęs, kad taip save pozicionuoti patelėms yra užkoduota patinų pasąmonėje. Kuo tarp patino ir patelės didesnis amžiaus skirtumas, tuo pozicionavimasis, prisiminkime kad ir Sauliaus Stomos lovelasinius čiulbesius, įgauna labiau juokingas formas.

Pusnuogis diedukas nekenčia nei Amerikos, nei Lietuvos, nei gėjų. Sunku pasakyti, ko labiau. Lažybų punktai neabejotinai gerai uždirbtų, įtraukę šio rebuso sprendimą į savo darbotvarkes. Barsukus pakenčia tiek, kiek jie atitinka jo užmačias. Tačiau negerbia.

Lietuviams, kaip matėsi iš gaidžių plunksnų spalvų vaivorykštėmis apsipavidalinusių išdykėlių kraipomų užpakalių pernešimo sostinės Gedimino prospektu atrakcijos, gėjai yra po vienai vietai. Labai puikiai tai įvardinino Rokas Žilinskas: “Paradas apsieis be manęs, o aš be parado”. Ne dzin tik jų susireikšminimo demonstravimas, kuris dar vadinamas elgesiu.

Kitaip sakant – būk tu nors ir dviračio pedalas, tačiau savo barškalą mink ne po mano, o po savaisiais langais ir vyrišku čupa čupsu mėgaukis savo namuose, o ne viešojo transporto stotelėje kaip kad tie, policijos prieš keletą dienų Klaipėdoje nutverti giedorėliai bei nekelk triukšmo aplinkiniams.

Kas galėtų paneigti, kad toks gėjų dėmesio sau reikalavimas nepažeidžia lygių moterų ir vyrų teisių? O kur lezbiečių teisės? Kodėl apie jas tylu, arba tyloka? Antra vertus, ką manytų Marija Aušrinė Pavilionienė – kažin ar lygių galimybių įstatymą čia būtų galima taikyti, nes, bent jau aš nesuprantu, kurie ten iš jų moterys, o kurie vyrai?

Su antigėjiškumo viešo demonstravimo gimdymo organizavimu Lietuvoje, Maskvos diedukui bei jo klapčiukams vietoje sekasi nelabai. Simonko ne figūra, Gražulio ir jo bendraintelekčių gerokai per mažai, o ir šių politikierių kalibras tik toks, koks tautoje yra jų protinių gebėjimų vertinimas. Pažymio skaičių galite parašyti ir patys. Tai gal pasiseks su antiamerika?

Panašu, kad ir čia fortūna traukiasi.

Sulig spygliuotos vielos, skiriančios privažiavimą prie Suvalkų televizijos retransliacijos bokšto nukirpimu bei Šiauliuose nusileidus nežvaigždėtiems naikintuvams, tapome pasaulio geopolitikos subjektu. Dideliu, mažu, svarbiu, nelabai, tačiau subjektu, su kurio buvimu, kad ir pro sukąstus dantis, diedukai turi skaitytis. Ir kuo jie labiau per garsiakalbius pas save vietoje ir čia pas mus skalambija, kad esame visiškai nesvarbūs ir nėra į mus ko kreipti dėmesio, iš tiesų realybė ta pati, kaip ir prie užrašo internete: “nespauskit šito mygtuko, nes čia nieko įdomaus” –  jį paspaus kiekvienas. Svarbūs mes jiems, žymiai labiau, nei jie mums. Lietuvos diplomatų asmeninių telefoninių pokalbių įrašų apie bile ką paskelbimas yotubėje yra dar vienas patvirtinimas to, kad Rusija mumyse mato jų imperiniams tikslams stipriai skersai kelio stovinčią jėgą bei kovoja su ja, savo diedukų durna galva, efektyviais metodais.

Labanoro girioje (61)

Labanoro pamiškės žalmargė taip pat baudžiama – jai uždėtas pienelio į Rusiją embargas. Nuotr.: pasauliolietuvis.com

Šiandien  prie Maskvos sienų nutįsusios lietuviškų sunkvežimių eilės rodo, kad Rusijai aiškiai paleido vidurius. Lietuviškas pienas, kurį Putinas, remdamasis oficialia Rusijos vartotojų teisių tarnybos “Rospotrebnadzor” vadovo Genadijus Oniščenkos apie jame rastas kenksmingas sveikatai priemaišas informacija, uždraudė rusams gerti, visai čia ne prie ko, kaip kad pasakytų Dalia Grybauskaitė. Purgeno poveikiu pasireiškia aktyvus ir kryptingas Lietuvos darbas iš meškos guolio ištraukiant ir į Europos Sąjungos struktūras integruojant Ukrainą, o ir šiaip – Lietuva gerbiama bei vertinama tiek Europos Sąjungoje, tiek ir euroatlantinėje erdvėje. Bet, savaime aišku, Rusija šių priežasčių oficialiai neįvardija į neįvardins.

Genadijus Oniščenka pareiškė, kad jis norėtų tiesiogiai kalbėti su Lietuvos pieno perdirbėjais. Pasak Rusijos vartotojų teisių tarnybos vadovo, Lietuvos pieno produktų importas buvo sustabdytas, tik sukaupus kritinį kiekį įrodymų. Kalbėdamas apie įrodymus, jis teigė, kad, be kita ko, lietuviškose plėšomose sūrio lazdelėse buvo rasta žarnyno bakterijų.

Todėl tokiame kontekste Algirdo Butkevičiaus trečioko lygio atsikalbinėjimai, kad už rusų surastų miltukų ir bakterijų perteklių lietuviškame piene atsakomybę turi prisiimti ne jis pats su savo Žemės ūkio ministerija ir visomis veterinarijomis, o….Lietuvos prezidentė, nes ji, pasak A. Butkevičiaus,  atsakinga už užsienio politiką, pretenduoja jau ne į metų svogūną, bet į pačią šnobeliausią šnobelio premiją.

Kiti vietiniai barsukai taip pat sukelti ant uodegėlių ir nors prie Lietuvos artėja žiemos laikotarpis, snūduriuoti šiltuose urveliuose, atrodo, šiems padarėliams nebus leidžiama. Labiausiai iš jų tarpo išprusęs, Vilniaus Universitetu save tituluojantis, bet Plechanovo akademijos nuotrauką į nusipirktą diplomą įsiklijavęs urviarausys, pritariant iš Daukanto aikštės už tokio tūlo Borisovo protegavimą išvytam amžinai liūdnojo vaizdo riteriui, pradėjo tautos viliotinį, abu unisonu giedodami užrašo ant buvusio sovietinio rublio tekstą – „golodrancy vsech stran v ednu huchu hop“. Kalambūro prasmė: (vienykimės, seimo dauguma ir užkirskime kelią Lietuvai turėti Putino, o tuo pačiu ir barsukų, pinigams bei ambicijų interesams neatstovaujančią prezidentę). Aišku, jei į tokį „Universitetą“ įstos be jokios mandatinės komisijos filtro į ten kviečiamas Algirdas Butkevičius, tai socialdemokratai, iš savo partijos iškėlę bendrą visiems universitetams kandidatą į Lietuvos prezidentus, tikrai neapsakomai gražiai žiūrėsis viename maiše su ant Lietuvos viešai tarptautiniu mastu lojančių ir jai akivaizdžiai kenkiančių  žinduolių populiacija.

Viskam ateina laikas. Lietuva skamba ten, kur ir jai dera būti – Europos tautų brolijoje. O šį pusmetį, pirmininkaudama Europos Tarybai, yra skambiausioji jos styga – paradoksas, tačiau taip realybėje persivertė tarpukariu sovietiją šlovinusios poetės nuo Vilkaviškio – “negalėjusios nečiulbėti lakštingalos” eilės.

Tūlui piliečiui jau plika akimi matosi, jog desperatiškos pastangos Lietuvoje sumontuotiems savo ruporams ir garsiakalbiams tiekti energiją ir dergti demokratinio pasaulio, o, ypač fiziškai ir ekonomiškai stipriausios jo valstybės – JAV propaguojamas bei ginamas vertybes, atsitrenkia į vis aštresnes laidukų, kuriais ta energija mūsų pinigų pavidalu tekėjo ir, deja, vis dar kapsena į meškos guolį bei vietinių barsukų urvelius, karpymo žirkles. Neseniai per Lietuvoje matomą “Pervyj Baltijskij Kanal” (PBK) transliuota sausio 13-osios įvykius Lietuvoje šmeižianti laida lietuvius dar labiau sutelkė. Komerciniai kabelinės TV kanalai, nebijodami prarasti reklamos pajamų, jau nutraukė šito purvo gamyklos – PBK transliaciją Lietuvoje. Jaunimas renka parašus po atitinkamo turinio peticija. Trečiasis energetikos paketas, skalūnai, elektros jungtys, suskystintų dujų terminalas, o, pagaliau dar nepalaidota Visagino AE. Snoro urvelio barsukai jau slapstosi Anglijoje, Ūkio urvelio – Maskvoje. Pagaliau ir prezidentės vykdomas barsukų stogelių kilnojimas Temidės gyvenvietėje, norisi tikėti, jog vaidina ne paskutinę rolę mūsų, pagreitį įgaunančiame, išsiverginimo procese.

pl-logo-mini