Centrinės Lietuvos Respublikos žemėlapis lenkiškojoje wikimedijoje. Nuotr.: wikimedia.org

Centrinės Lietuvos Respublikos žemėlapis lenkiškojoje wikimedijoje. Nuotr.: wikimedia.org

1920 spalio 8 Lenkijos kariuomenė vadovaujama generolo Želigovskio okupavo dalį Lietuvos ir Baltarusijos žemių ir įkūrė Centrinę Lietuvos Respubliką (lenk. Litwa Środkowa), kuri gyvavo iki 1922 kovo 22 d.

Centrinės Lietuvos Respublikos istorija tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje yra paversta istorijos klastote.

Šią istorijos klastotę yra išplėtojęs lietuvių kilmės JAV mokslininkas, pasivadinęs save istoriku Alfredas Erichas Sennas1 teigdamas “lenkai užgrobė Vilnių ir jo kraštą norėdami sustabdyti Raudonosios Armijos veržimąsi į Vakarus…”

Panašu, kad A. Sennas, turėdamas menką istorinę nuovoką, yra parašęs ne vieną propagandinio pobūdžio šiuolaikinės Lietuvos istorijos knygą (pvz. apie Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę). 2004 metais A. Sennas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Sugrįžkime į istoriją. Iširus Austrijos ir Rusijos imperijoms, Lietuva Lenkija, Baltarusija ir Ukraina atkūrė savo valstybingumą. Lenkija, kaip ir Lietuva jį atkūrė 1918 metais. Lenkija iš karto pareiškė pretenzijas Lietuvai dėl Vilniaus ir jo krašto. Varšuva pradėjo puoselėti idėją, kaip sukurti Centrinę Lietuvos Respubliką ir paversti ją pavaldžia Lenkijai dalimi.

Šios teritorijos etninė sudėtis jau seniai buvo tapusi ginčo objektu. Lenkija laikėsi nuomonės, kad toje teritorijoje gyventojų daugumą sudaro lenkai, nes 1916 metais vokiečių atlikto visuotinio surašymo duomenimis2, ką tik – 1915 metais panaikintos Vilniaus gubernijos gyventojų sudėtis pagal tautybę buvo: lenkai – 58 proc., lietuviai – 18.5 proc.. žydai – 14.7 proc., baltarusiai – 6.4 proc., rusai – 1.2 proc.

Tačiau ankstesniais, dar carinės Rusijos 1897 metais atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis3, 56 % Vilniaus gubernijos gyventojų sudarė baltarusiai, o lenkų priskaičiuota tiktai 8%. Carinės Rusijos surašinėtojai Vilniaus gubernijoje surado 17,5% lietuvių, 12,7% žydų, 5% rusų ir 1,4% totorių. Kyla pagrįstas klausimas, kaip tik per 19 tarp abiejų surašymų praėjusių metų, baltarusiai galėjo pavirsti lenkais?

Vilniaus gubernijos rusiškas1897 metų žemėlapis Nuotrauka iš Brockhaus and Efron Encyclopedic Dictionary

Vilniaus gubernijos rusiškas1897 metų žemėlapis Nuotrauka iš Brockhaus and Efron Encyclopedic Dictionary

Nors XIXa. pabaigos – XXa. pradžios gyventojų surašymo duomenys rodė, kad Lietuvos gyventojų tame krašte buvo mažuma, Lietuvos atstovai teigė, kad didelė gyventojų dalis, net jei jie ir nekalba lietuviškai yra laikomi sulenkėjusiais ar surusintais lietuviais4. Atkūrę savo valstybingumą Lietuvos atstovai laikėsi tvirtos nuostatos, kad Vilnius yra buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinė.

Tuo metu Lenkijos seime buvo dvi frakcijos, kurios turėjo du skirtingius požiūrius į naująją Lenkijos valstybės viziją. Viena pusė vadovaujama Romano Dmowskio matė Lenkiją, tik kaip etninę valstybę. Kita pusė, vadovaujama Józefo Piłsudskio norėjo atstatyti Lietuvos – Lenkijos uniją.

Abi pusės Lenkijoje sutiko įtraukti Vilniaus lenkus į naująją Lenkiją. Piłsudskis bandė atsatyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę savarankiškų administracinių vienetų principu, kurią sudarytų Kauno Lietuva kalbanti lietuviškai, Vilniaus krašto Lietuva kalbanti lenkiškai ir Minsko Lietuva kalbanti baltarusių kalba.

Lenkijos diktatorius Józefas Piłsudskis taip pat puoselėjo idėją suvienyti Lietuvos-Lenkijos Unijoje buvusias Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemes ir sukurti Lenkijos valdomą federaciją, kuri turėjo tapti naujaja Lenkija – Rzeczpospolita.

Tačiau, Pilsudskio planas buvo pasmerktas žlugti. Lietuvos vyriausybė nesutiko su jo pasiūlymu ir toliau atkakliai siekė atkurti visiškai nepriklausomą nuo Lenkjos Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir Vilniaus kraštu. Šiam planui atkakliai pieštaravo ir Lenkijos seimo pusė vadovaujama Stanisławo Grabskio, kuri atsisakė Tarybų Rusijos pasiūlymo prisijungti teritorijas reikalingas atskiram Lietuvos Minsko administraciniam regionui.

Lenkijos karas prieš Lietuvą

Pirmiausia Lenkija 1919 įsivėlė į karą su Rusija dėl Ukrainos teritorijų ir dalies dabartinės Baltarusijos, kurias, anksčiau buvusias LDK sudėtyje, Lenkija užsigeidė valdyti.

Ką tik atkurta jauna Lietuvos valstybė nesutiko tapti Lenkijos federacijos dalimi, todėl tų pačių 1919 metų pavasarį Lenkija pradėjo karą ir prieš Lietuvą. 1919 balandžio mėnesį lenkai okupavo Vilnių. Lietuvos kariams savanoriams teko kovoti su jais mūšiuose ties Vieviu, Merkine, Širvintomis. Lietuva būdama mažesne ir silpnesne valstybe, dar nepripažinta Tautų Sąjungos (dabartinė JTO), stengėsi išvengti tiesioginių mūšių su lenkų okupantais, kurie jau buvo pripažinti Tautų Lygos (JTO) ir turėjo stiprų sąjungininką Prancūziją. Todėl Lietuva paprašė Ambasadorių Konferencijos tarpininkavimo.

1920 metų liepos 12 d. Lietuvai pasirašius taikos sutartį su Tarybų Rusija, pastaroji V. Lenino dekretu pirmoji pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę mainais, kad Lietuva laikysis neutraliteto Lenkijos-Rusijos kare ir leis Tarybinės Rusijos kariuomenės daliniams netrikdomai judėti per Lietuvos teritoriją. V. Lenino nurodymu Lietuvai Tarybų Rusija paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių Pirmojo pasaulinio karo nuostoliams atlyginti. Lietuvos pripažinimas buvo pagrindas siekiant tolesnio tarptautinio pripažinimo Tautų Sąjungoje, kadangi Prancūzija ir Didžioji Britanija nebuvo suinteresuotos pripažinti Lietuvos valstybingumo. Tarybų Rusija pripažino ir rytines Lietuvos valstybės sienas, nežiūrint to, kad jos tada buvo okupuotos Lenkijos. Didžioji Britanija ir Prancūzija vis tikėjosi, kad Rusijoje revoliucija bus nuslopinta ir atkurta Rusijos imperija, į kurią vėl bus įtraukta ir Lietuva

Tačiau Lenkija ne tik kad nesutiko pripažinti atkurto Lietuvos valstybingumo, bet dar pareiškė pretenzijas į Vilniaus kraštą su Lietuvos sostine Vilniumi. Užgrobusi laikė Suvalkų ir Seinų kraštą. Lenkų diplomatai šmeižė Lietuvą skleisdami propagandą, kad Lietuvos Taryba buvo “vokiečių marionetės”, kad Lietuvos vyriausybė “pro-bolševikinių pažiūrų”, kad Lietuva yra “per maža ir per silpna”, kad galėtų tapti savarankiška valstybe. 1920 spalio 7 dieną Tautų Sąjunga pripažino Vilnių Lietuvos sostine ir tarpininkaudama Suvalkų derybose sutarė dėl paliaubų paskelbimo tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tautų Sąjungos taikos sutartis turėjo įsigalioti spalio 10 dieną.

Żeligovskio žygis į Vilnių

Deja, 1920 m. spalio 8 d. 14 tūkstančių lenkų karių ir lenkų taip vadinama 1-oji Lietuvos – Baltarusijos pėstininkų divizija vadovaujama generolo Żeligovskio įvykdė karo agresijos aktą – puolė Vilnių ir jo kraštą. Jauna, dar besikurianti Lietuvos kariuomenė pralaimėjo mūšį. Lietuviai lenkų puolimui nebuvo pasiruošę. Jie turėjo tik du batalionus netoli Jašiūnų ir Rūdninkų prie Merkio upės. Lietuvių pagrindinės pajėgos tuo metu buvo dislokuotos Suvalkų regione ir į vakarus nuo Druskininkų bei Varėnos.

Po 4 dienų, spalio 12 dieną generolas Żeligovskis save pasiskelbė Centrinės Lietuvos Respublikos vadovu.
Lenkai Vilnių okupavo išgalvodami priežastį, kad Lenkijos aukščiausiai karinei vadovybei pavaldi Żeligovskio divizija sukėlė maištą, tapo nekontroliuojama ir veikė savarankiškai.

 Lietuvos kulkosvaidininkas fronte su lenkais. Nuotr. : Vikipedija

Nors Lietuvos kariuomenė Širvintų – Giedraičių ruože ir sumušė lenkus bei visu frontu patraukė link Vilniaus, įsikišus Prancūzijai, buvo priversta sustabdyti savo puolimą. Nuotr.: Lietuvos kulkosvaidininkas fronte su lenkais. Vikipedija

Żeligovskiui ištikimi daliniai įsitraukė į mūšį savo iniciatyva, kad „apsaugotų lenkų protėvių kapines“, kurias, tariamai, niekino „lietuviai, bolševikai ir vokiečiai“. Lenkai laikė, kad Lietuvos nepriklausoma vyriausybė buvo „vokiečių statytinė.“

Generolas Żeligovskis Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadovybei pasiuntė slaptą žinutę Vilniaus užėmimą pavadindamas “tėvynės išlaisvinimu”. Iš anksto planuodamas puolimą prieš Lietuvą, Lenkijos diktatorius Pilsudskis oficialiai neprisiėmė jokios atsakomybės, aiškindamas, kad Żeligovskis veikė grynai savo iniciatyva.

Tačiau, praėjus trims metams, 1923-aisiais, Pilsudskis, kalbėdamas Vilniaus teatre susirinkusiems žmonėms prisipažino, kad Vilniaus puolimas buvo tiesioginis jo įsakymo vykdymas.

Kad Lietuvos teritorijos užgrobimas nebūtų traktuojamas kaip okupacija, Lenkijos generolas Pilsudskis okupuotą Lietuvos teritoriją paskelbė Centrine Lietuvos Respublika, kurią 1922 metais Lenkija jau įtraukė į savo valstybės sudėtį ir Vilniaus kraštą pervardijo į Vilniaus vaivadiją. Lietuvos sostinė iš Vilniaus buvo perkelta į Kauną.

Centrinė Lietuvos Respublikos vėliava buvo paskelbta lenkų raudona vėliava su išsižergusiu baltu ereliu viduryje.
Lenkų užgrobtose teritorijose įkurta Centrinė Lietuvos Respublika pirmiausia buvo reikalinga kaip strateginė bazė Lenkijai veržiantis toliau į Rytus – Baltarusiją, Ukrainą. Naujai sukurta Centrinė Lietuvos Respublika su centru Vilniumi atskyrė Šiaurinę Lietuvos dalį su centru Kaune nuo likusių Baltarusijos žemių, kuriose žmonės buvo labiau pritraukti Rusijos. Tuo pačiu Centrinė Lietuvos Respublika tapo buferine zona tarp Lietuvos ir Baltarusijos.

Šiaurinė Lietuvos dalies teritorija turėjo priėjimą iki pat Baltijos jūros. Tad Lenkijos diktatorius Pilsudskis planavo “išplėsti” Lenkiją į Rytus, prijungiant Lietuvos dalį su laikinąją sostine Kaunu, drauge su kita Lietuvos dalimi, kurios sostinė Vilnius jau buvo lenkų okupuota.

Deja, bet 1921 metais Tautų Sąjunga sutiko su lenkų propaguojamu Tautų Sąjungos vadovo, Belgijos masono Paulo Hymano pasiūlytu 15-os punktų planu, pagal kurį Lietuva ir Lenkija turėjo pripažinti Centrinės Lietuvos Respublikos (okupuotos lenkų!) teisę spresti savo valstybingumo klausimą. Taip pat buvo numatyta, kad Lietuva ir Lenkija turi sudaryti kolektyvinės gynybos sutartį. Lenkija pareikalavo, kad Centrinės Lietuvos Respublikos (CLR) delegacija būtų pakviesta į Briuselį. Tačiau Lietuvos vyriausybė tokį pasiūlymą atmetė. Žlugus Lenkijos -Lietuvos deryboms Briuselyje, generolas Želigovskis nusprendė surengti rinkimus ir perduoti valdžią vietinei savivaldai. 1922 metų sausio 9 dieną buvo surengti rinkimai, tačiau baltarusiai ir žydai juos boikotavo. Balsavime dalyvavo tik lenkai, kurie ir buvo išrinkti į Seimą. Lietuvos vyriausybė rinkimus pripažino neteisėtais. Vasario 20 dieną Centrinės Lietuvos Respublikos lenkų valdomi Seimo atstovai paskelbė pareiškimą, kuriuo buvo prašoma Centrinę Lietuvos Respubliką prijungti prie Lenkijos. Kovo 22 Lenkijos Seimas patenkino Centrinės Lietuvos (lenkų) Seimo prašymą – Centrinė Lietuvos Respublika buvo inkorporuota į Lenkijos sudėtų ir pervadinta Vilniaus vaivadijos vardu.

Lietuva nepripažino naujos Vilniaus vaivadijos valdžios. Joje buvo dislokuota apie 27,000 Lenkijos karių. Ir tik 1939 metų spalio 10 dieną, po to kai Sovietų Sąjunga ir Vokietija sutriuškino Lenkijos kariuomenę ir tarpusavyje pasidalino tos šalies teritoriją, Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo išvaduotas iš lenkų okupacijos ir gražintas Lietuvai. Deja, dalį Vilniaus krašto apylinkių Stalinas atidavė savo suformuotam dariniui – Baltarusijos Tarybų Socialistinei Respublikai.

Lenkų planai Klaipėdos krašte

Lenkai planavo užkariauti ir Klaipėdos kraštą, kad būtų užtikrintas priėjimas prie Baltijos jūros. Visi šie pokyčiai būtų leidę Lenkijai turėti pusiau apsuptą Prūsiją ir taptų tvirta siena pakeliui nuo “Rusijos iki Europos” su Lenkijos įkurta politine tvarka nuo Ukrainos Karpatų kalnų iki Baltijos jūros.

Prie Lenkijai pavaldžios Centinės Lietuvos Respublikos turėjo būti prijungtos ir kai kurios Baltarusijos žemės (dalis Gardino ir Vitebsko).

Tuo metu santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo labai įtempti. Viena iš priežasčių buvo Lenkijos pretenzijos į Mažąją Lietuvą – Klaipėdos kraštą, kuris susikūrė 1919 metų birželio mėnesį atsitraukus vokiečiams ir pagal Versalio taikos sutartį šiaurinę Rytų Prūsijos dalį atskyrus nuo Vokietijos.

1919 metų Versalio taikos sutartis numatė Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos ir laikinai perduoti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žinion.

Sukilėliai, padedami civiliai persirengusių Lietuvos kariuomenės karių 1923 išvaduoja Klaipėdą. Nuotr.: Vikipedija

Sukilėliai, padedami civiliai persirengusių Lietuvos kariuomenės karių 1923 išvaduoja Klaipėdą. Nuotr.: Vikipedija

1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja Lietuva ir abidvi kartu prijungti prie Lenkijos. Tačiau kovo 3 dieną Lenkija memorandume pasiūlė prie Lietuvos prijungti jau tik Klaipėdos kraštą, kuris, kol Lietuva dar nebuvo sąjungoje su Lenkija, turėjo atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei. Šis lenkų atstovo pasiūlymas Paryžiaus taikos konferencijoje buvo priimtas.

Pagal Antantės sutartį nepriklausomas Klaipėdos kraštas (Mažosios Lietuvos dalis) nuo 1920 iki 1923 metų buvo kontroliuojamas Prancūzijos, kuri Klaipėdos mieste laikė savo kariuomenę. Tuo tarpu vokiečiai stengėsi paversti kraštą laisva valstybe, arba kad jis liktų Vokietijos dalimi.

Tačiau, 1923 metų sausio 10 d. Klaipėdos krašto gyventojai užsitikrinę Vokietijos ir Tarybų Sąjungos paramą, lietuvių E. Galvanausko vyriausybės padedami sukilo prieš prancūzus, kad užkirstų kelią Prancūzijai perduoti Klaipėdos kraštą Lenkijai.Taip 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos ir išsaugotas nuo Lenkijos okupacijos.

Labiausiai Lietuvos ir Klaipėdos krašto okupacija buvo suinteresuota Lenkija. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uostą, per kurį ji būtų galėjusi vykdyti jūrų prekybą. Be to, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti labiau priklausomą nuo Lenkijos.

Sovietų Sąjungai dislokavus savo kariuomenę prie Lenkijos sienų, pastaroji nebepajėgė domėtis Klaipėda ir šių dviejų Lietuvos kaimynų karinė priešprieša išgelbėjo Klaipėdos kraštą nuo Lenkijos rengiamos jo okupacijos..

Lietuva ir Lenkija jau strateginiai “partneriai”

Lenkijoje ir šiandien dar gyvuoja Centrinės Lietuvos Respublikos idėja. Lenkai ją suvokia, kaip už Lenkijos ribų likusią savo valstybės teritoriją, o generolas Lucjanas Żeligowskis ir diktatorius Józefas Klemensas Piłsudskis Lenkijoje yra laikomi herojais ir išskirtiniais jos patriotais.

Deja, tuometines tarpukario laikotarpio Lenkijos okupuotas Lietuvos teritorijas – Centrinę Lietuvos Respubliką pripažino Antantės sutarties Ambasadorių Konferencija ir Tautų Sąjunga (dabartinės JTO), nežiūrint į tai, kad pati Lietuva šių okupuotų teritorijų nepripažino. Tik 1931 metais Tarptautinis Hagos Teismas paskelbė, kad Vilniaus ir jo krašto užgrobimas buvo tarptautinės teisės pažeidimas.

Varšuvos vadovai taip ir neatsiprašė ir neketina atsiprašyti Lietuvos už generolo Żeligovskio karo nusikaltimus. Lenkijos politikams moralinis atgailos jausmas visai neegzistuoja, skirtingai nei Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, leidžiantis sau visos Lietuvos vardu atsiprašinėti Lenkijos už būtas – nebūtas asmeninių žmonių santykių smulkmenas.

Dabar Lietuva ir Lenkija yra NATO geriausi “partneriai” ir turbūt specialiai “užmiršo”, Lietuvos valstybės gynėjų krauju parašytą Centrinės Lietuvos Respublikos istoriją. Atrodo, kad Varšuvos ir Vilniaus politikai Lietuvos istorijos sąskaita susitaikė vieningos antirusiškos ideologijos labui.

Lietuvos politikai Lenkijai nekelia klausimo dėl istorinio teisingumo atstatymo – Suvalkų krašto gražinimo Lietuvai ir Lenkijos okupacijos žalos atlyginimo klausimo.

Jautrūs istoriniai įvykiai neturėtų niekada išsitrinti iš atminties, nors kai kurie Lietuvos ir Lenkijos istorikai ir toliau melagingai teigia, kad Lenkija okupavo Vilnių ir jo kraštą norėdami apsaugoti “sovietų” veržimąsį į vakarus, kad Lietuvai pražūtinga Lietuvos – Lenkijos unija “išgelbėjo” Lietuvą.

Šių dienų Lietuvos politikams ir vadovams dar daug reikėtų mokytis iš ano meto Lietuvos diplomatų, kurie 1920 metais sugebėjo stiprų priešą – bolševikinę Rusiją Lietuvos valstybės interesų labui paversti savo sąjungininke ir kurti iš tiesų nepriklausomos Lietuvos Respublikos pamatus.

1Wikipedia: Alfredas Erichas Senna.  http://lt.wikipedia.org/wiki/Alfredas_Erichas_Senas 

2Brensztejn, Michał Eustachy (1919). Spisy ludności m. Wilna za okupacji niemieckiej od. 1 listopada 1915 r. Warsaw: Biblioteka Delegacji Rad Polskich Litwy i Białej Rusi.

3Первая всеобщая перепись населения Российской Империи 1897 г.
Распределение населения по родному языку, губерниям и областям http://demoscope.ru/weekly/ssp/rus_lan_97.php?reg=32

4Łossowski (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920. Warsaw: Książka i Wiedza. pp. 13–16

pl-logo-mini