Iš viso Europoje šiuo metu gyvena 142000 – 148000 rudųjų lokių, iš kurių du trečdaliai bazuojasi Rusijoje. Nuotr. akademik.ru

Iš viso Europoje šiuo metu gyvena 142000 – 148000 rudųjų lokių, iš kurių du trečdaliai bazuojasi Rusijoje. Nuotr. akademik.ru

Jonas Žališkevičius

Vokietijos aplinkosaugininkai paskelbė sąrašą laukinių gyvūnų, kuriems, anot tyrinėtojų, labiausiai gresia išnykimas. Prie tokių vokiečiai priskyrė rudąjį lokį, stumbrą, bebrą, pelėdą ir jūrinį erelį.

Europa yra pakankamai didelis žemynas, iš vakarinės pusės ją skalauja Atlanto vandenynas ties Portugalija, o rytinę ribą nuo Azijos atskiria Uralo kalnai. Pietinė riba prasideda Viduržemio jūroje Italijos ir Graikijos teritoriniuose vandenyse esančiomis salomis ir kyla į viršų iki pat Arkties.

Minėtų gyvūnų populiacijos kitimo tendencijos, panašu, kad labiau tinka Vakarų Europai, tačiau, kai kurias paraleles galima išvesti ir vidurio – rytinėje senojo žemyno dalyje, tame tarpe Lietuvoje gyvenantiems šio sąrašo giminaičiams.

Rudasis lokys

Rudasis lokys gerai žinomas „Bruno“ vardu Vokietijoje, Bavarijoje pastebėtas 2006 metais, pirmą kartą po 171 metų pertraukos.

Šiuo metu vakarinėje ir pietinėje Europos dalyje rudieji lokiai nedidelėmis populiacijomis gyvena Italijos Trentino regione, Prancūzijos ir Ispanijos Pirėnuose. Iš viso Europoje šiuo metu veisiasi 142000 – 148000 rudųjų lokių, iš kurių du trečdaliai bazuojasi Rusijoje.Vasaros pradžioje rudosios meškos dažnai apsilanko Rytų Lietuvos miškuose. Tai – iš gretimų Baltarusijos miškų užklydę žvėrys, kurie retai pastebimi, tačiau aptinkamos jų pėdos.

Lietuvoje meškų pasitaiko, tačiau nuolat jos čia negyvena, į Lietuvą lokiai kartais užklysta iš Latvijos ar Baltarusijos yra jų ir Lenkijoje. 1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. – Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. – Ukmergės rajone 2012 m. birželio pradžioje Švenčionių rajone, Krašuonos vietovėje aptiktas suaugusios rudosios meškos pėdsakas. 2010 metais birželį Aukštaitijos miškuose, Labanoro girioje, lokio pėdsakus buvo pastebėjęs Švenčionėlių medžiotojų būrelis – panašiu metu gretimose Adutiškio apylinkėse, ne vilkams būdingu stiliumi buvo papjautas 80 kilogramų veršiukas ir viena avis.

Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m.

Stumbras

Stumbrai Lenkijoje, aptvare. Nuotr. my.opera.com

Stumbrai Lenkijoje, aptvare. Nuotr. my.opera.com

Paskutinis Europos laisvėje gyvenęs stumbras buvo nužudyti 1927 Kaukaze. Visi šiuo metu Europoje gyvenantys 4000 stumbrų, kaip kad rašoma leidinyje WisentWelt, yra išauginti iš 12 kruopščiai atrinktų ir išdaugintų jų egzempliorių. Didžiausia Europos stumbrų populiacija, apie 2000 egzempliorių laisvėje gyvena Bialovežo nacionaliniame parke Lenkijoje ir Baltarusijoje.

Lietuvoje dabar Pašilių stumbryne gyvena 18, o laisvėje, daugiausia Vidurio Lietuvos miškuose, apie 80 laisvųjų stumbrų. Jie sudaro keturias bandas, klajojančias keliasdešimties kilometrų spinduliu nuo stumbryno.
Iki 2015 metų pabaigos Lietuvoje Aplinkos ministerija yra nusprendusi visus stumbrus iš laisvės perkelti į aptvarus. Numatytos dvi vietos aptvarams – Žemaitijoje ir Dzūkijoje. „Iki 2015 metų pabaigos neturėtų likti stumbrų laisvėje“, – rugsėjo pabaigoje per Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdį pranešė aplinkos viceministras Linas Jonauskas.

Bebras

Vienu metu bebrai Europoje buvo praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po Antrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena Elbėje, Ronoje, Skandinavijoje. Reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.

Bebrai po antrojo pasaulinio karo reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija. Nuotr. 300d.nl

Bebrai po antrojo pasaulinio karo reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija. Nuotr. 300d.nl

Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. 1555 m. švedų kronikininko Olaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje. Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos
1934-ais Lietuvoje bebrų nebuvo. 1950-ais, atvežus bebrus (regis, iš Baltarusijos), suskaičiuoti 58. 1960-ais – 700. 1970-ais – 5900 bebrų, tad tais metais jau 30 šių žvėrelių sumedžiota. 2009-ais bebrų Lietuvoje priskaičiuota per 40 tūkst. (sumedžiota – 16231). 2010-ais – 45702.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys: „šių žvėrelių populiacijos padidėjimą nulėmė ir žemėtvarkos, žemėnaudos dalykai. Suirus sovietinei sistemai laisvos žemės atsirado daug, tad ir bebrams toji laisvė patalkino“. 1993-ais bebrų buvo priskaičiuojama 8400, o 2000-ais – 35920.

Natūraliai gamtoje bebrų populiacija beveik nesireguliuoja. Juos medžioja vilkai, bet pastarųjų skaičius žymiai mažesnis, todėl bebrų skaitlingumui plėšrūnų medžioklės turi mažai įtakos. Kartais bebrą kitą sudrasko lūšys.

Pelėdos

Europoje, išskyrus Rusiją, suskaičiuota apie 12000 perinčių pelėdų porų. Vokietija teigia turinti 2000 porų. Airijoje, Islandijoje, šiaurinėje Prancūzijos dalyje šių paukščių pastebima vis dar labai mažai.

Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis. Nuotr. Ecole Saint

Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis. Nuotr. Ecole Saint

Ne taip seniai pelėdų Europoje beveik iš vis nesimatė. Šie paukščiai buvo smarkiai išnaikinti. Tik 1960 metais, aktyviai talkinant gyvūnų teisių aktyvistams valstybės pradėjo puoselėti likusius dar gyvus paukščius.

Lietuvoje aptinkamos pelėdų rūšys: Naminė pelėda, Liepsnotoji pelėda, Uralinė pelėda, Laplandinė pelėda. Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis.

Liepsnotoji pelėda įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir rūšiai suteikta 4 (I) retumo kategorija. Ši kategorija pažymi tai, kad šių paukščių populiacijos būklė nežinoma. Pirmas liepsnotųjų pelėdų lizdas Lietuvoje buvo aptiktas 1947 metais Daukšiuose, Marijampolės rajone, bet žinios apie šių paukščių perėjimo atvejus mūsų krašte yra labai skurdžios ir šiuo metu nėra tiksliai žinoma, kiek šių paukščių peri mūsų krašte. Manoma, kad šiuo metu šalyje galėtų perėti 30 – 70 liepsnotųjų pelėdų porų.

Daukšių apylinkės. Čia aptikta liepsnotoji pelėda. Nuotr. wikipedija.lt

Daukšių apylinkės. Čia aptikta liepsnotoji pelėda. Nuotr. wikipedija.lt

Uralinės pelėdos paplitimas Lietuvoje nepakankamai ištirtas. Manoma, kad turėtų būti dažnesnė šiaurinėje šalies dalyje.

Laplandinė pelėda yra itin retas svečias Lietuvoje, kadangi Lietuva yra už jos natūralaus paplitimo arealo ribų. Dažniausiai stebimos tik per migracijas. Žinomi tik keli šio paukščio buvimo Lietuvoje atvejai: 1933 m. prof. Tadas Ivanauskas gavo laplandinę pelėdą, nušautą Pakruojo miške; 1963 m. Panevėžio rajone aptiktas šios pelėdos lizdas su jaunikliais, kuriuos išaugino žmonės ir vėl grąžino į mišką. 1982 m. tame pačiame rajone žiemą nušauta bado išsekinta patelė; 1983 m. Alytaus rajone vienas paukštis žuvo atsitrenkęs į mašiną; 2011 02 16 šis paukštis pastebėtas Biržų girioje ir 2013 05 27 – pastebėta Dzūkijos nacionaliniame parke.

Nors XX a. yra pavieniai atvejai, kada laplandinės pelėdos yra perėję centrinėje Lietuvoje bei netoli Lenkijos sienos. Pasak Latvijos ornitologų, teigiama kad arčiausia Lietuvos laplandinių pelėdų perimvietė yra Baltarusijos Pastovių rajone. Manoma kad nors ir nereguliariai, Baltarusijoje gali perėti apie 50-100 šių paukščių porų.

Jūrinis erelis

1900 metais Vokietijoje perėjo maždaug tik apie 30 jūrinių erelių porų. Iki 1990 populiacija augo lėtai, tais metais suskaičiuota apie 140 porų. Įdiegus aukštus aplinkosauginius reikalavimus, žemės ūkyje uždraudus kai kurių pesticidų naudojimą, įrengus dirbtinius lizdus jūrinių erelių skaičius Vokietijoje išaugo ir dabar siekia apie 550 porų. Lietuvoje šiandien yra apie 650 porų, Europoje – apie 5500.

Tai labai stambus, iki 20 metų gyvenantis ir vienas didžiausių Lietuvos plėšriųjų paukščių atstovas, už kurį svoriu ir dydžiu stambesnis tik palšasis grifas, o kilnusis erelis labai nežymiai didesnis kūno išmatavimu. Jūrinių erelių patelės pastebimai didesnės už patinėlius. Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 3(R) kategoriją. Lietuvoje tai sėslūs ir perintys paukščiai, nors jų pagausėjimas reguliariai pastebimas per migracijas ir žiemojimo metu. Aptinkami visoje Lietuvoje, nors gausiausi Lietuvos vakaruose apie Nemuno deltą ir aplink Kuršių marias. Manoma kad XXI a. pirmame dešimtmetyje Lietuvoje kas metai perėjo apie 90 porų ir pastebimas jų plitimas.

60-ies dienų amžiaus jūrinis erelis lizde. Nuotr. wikipedia.de

60-ies dienų amžiaus jūrinis erelis lizde. Nuotr. wikipedia.de

Jūriniai ereliai Europoje daugiau kaip prieš dešimtmetį buvo atsidūrę ties išnykimo riba, tik Norvegijoje, kur švarūs vandenys ir daug žuvies, jų populiacija išliko nepažeista, o Lietuvoje jų buvo likę visai mažai. Lietuvoje jau gyvena apie šimtas porų, o Šilutės rajone lizdus susikrovė apie penktadalis šalies jūrinių erelių populiacijos.

Lietuvos ornitologai nuo 1992 m. dalyvauja tarptautinėje jūrinių erelių žiedavimo spalvotais žiedais programoje. Nuo 1992-2009 m. Lietuvoje buvo sužieduoti 426 jūrinių erelių jaunikliai. Žinoma, kad vienas iš mūsų šalyje žieduotų jauniklių išgyveno iki 19.5 metų amžiaus, jis buvo pastebėtas pernai, Kintų žuvininkystės tvenkiniuose (Šilutės r.).

Jis minta žuvimi, daugiausia lydekomis, kuojomis, karšiais, vandens paukščiais, vidutinio dydžio žinduoliais, lesa dvėselieną. Taip pat gali pagauti vištą, mažesnę lapę, kartą jūrinio erelio lizde buvo aptiktas katinas, šerno jauniklis.

Jūrinio erelio rūšis Lietuvoje neturėtų nykti. Europoje vykdomos prevencinės priemonės, paukščių apsauga bei dirbtinių lizdų įrengimas turėtų paskatinti jūrinių erelių skaičiaus augimą ir Lietuvoje.

pl-logo-mini