fraserFraserio salą, forma primenančią nudėvėtą aulinį žvejo batą ir tįsančią netoli Kvinslendo pakrantės, sudaro vien smėlis. Šios 124 km ilgio salos pakrantė – auksinio smėlio paplūdimiai ir kopos, kur ne kur stūkso statūs geltono, raudono ir rudo smėlio skardžiai su gamtos stichijų suformuotais bokštais ir smailėmis.

Tačiau už smėlio paplūdimių ir stačių skardžių prasideda nepaprastai turtinga augmenijos karalystė. 240 m aukščio smėlio kopos patikimai saugo tankią ir turtingą girią. Drėgmę mėgstančios karališkosios palmės ir popiermedžiai auga visada drėgnose žemėse. Kitur žaliuoja kiparisai ir aukšti rutuliniai eukaliptai, araukarijų ir pietinių agatmedžių giraitės, kurių taip ieškojo XIX amžiaus medkirčiai.

Fraserio sala pradėjo formuotis prieš milijonus metų dėl vėjo ir lietaus poveikio pradėjus irti žemyno pietuose stūksantiems kalnams. Smulkias, į vandenyną patenkančias nuolaužas srovės nešdavo šiaurės kryptimi, čia jos nusėsdavo ant vandenyno dugno.

Ledynmečiu jūrai nusekus, povandeniniai smėlio klodai tapo sausuma, o vėjas pavertė juos masyviomis kopomis. Jūros lygiui pakilus, vandenyno srovės atplukdė dar smėlio. Pasibaigus ledynmečiams, nepaliestame smėlyje pradėjo dygti augalai, kurių sėklų čia atnešė paukščiai ir vėjas. Augalams pūvant, formavosi humuso sluoksnis, jame šaknis leisdavo didesni augalai kartu sutvirtindami kopas.

 

fraser2fraser1

Nūnai saloje iškrintantis didelis kritulių kiekis – daugiau kaip 1500 mm per metus – skatina smėlynuose augimo ir irimo procesus. Čia auga tiesios it styga sinkarpijos, aptinkamos vos keliose pasaulio vietose – šių medžių kamienai buvo naudojami XX amžiaus 3-ame dešimtmetyje tiesiant Sueco kanalą. Šioje krūmokšniais apaugusioje smėlio saloje dominuoja „murzinieji” eukaliptai, taip pavadinti dėl gausiai kirmgraužomis išvarpytos žievės.

Fraserio sala pavadinta moters, atkreipusios pasaulio dėmesį j šią salą, vardu. 1836 metais grupelė europiečių, sudužus laivui, pasiekė salą gelbėjimosi valtimi. Tarp išsigelbėjusiųjų buvo laivo kapitonas ir jo žmona Eliza Fraser. Deja, po dviejų mėnesių, kol atvyko pagalba, dalis žmonių, taip pat ir kapitonas, jau buvo mirę.

Ponia Fraser tvirtino, kad jos vyrą nužudė salos gyventojai – bučulų genties aborigenai. Grįžusi į Londoną, ji pasakojo vis baisesnes istorijas apie saloje patirtus išgyvenimus, o iš klausytojų, susirinkusių Haid Parko palapinėje, imdavo šešių pensų mokestį. Ji pasakodavo, kaip buvo badoma ietimis ir kankinama, kaip vienas nelaimingasis buvo gyvas iškeptas ant lėtos ugnies. Ponios Fraser pasakojimų apie patirtus išgyvenimus pagrindu buvo sukurtas filmas ir parašytos kelios knygos, viena iš jų -Patricko White’o romanas „Klubų raištis”.

kvinslendo_siksnosparniai

Mažyčiai salos Kvinslendo šikšnosparniai minta tik žiedų nektaru ir žiedadulkėmis.

Fraserio salos miškuose tyvuliuoja daugiau nei 40 ežerų. Nors salos pagrindą sudaro smėlis, ji toli gražu nėra greitai išdžiūstanti smėlio pilis. Iš salos pamatuose slūgsančio smėlio, susicementavusio su humuso sluoksniu ir mineralais, susidarė vandeniui nelaidus sluoksnis, sulaikantis gausius kritulius. Tai vienur, tai kitur žemės paviršius nusileidžia žemiau gruntinio vandens lygio – tokiose vietose susidaro krištolo skaidrumo ežerai, pavyzdžiui, Vabio ežeras. Miškingos kopos juosia ežerą iš trijų pusių, o iš ketvirtos pusės – į vandenį įsibridusi didžiulė vėjo supustyta smėlio siena.

Aukščiau kopose raibuliuoja daugybė lietaus vandens ežerų – vandenį daubose sulaiko nelaidus susicementavusio smėlio, humuso ir mineralų sluoksnis. Tokiuose dubens formos ežeruose mažai maistinių medžiagų ir negausu žuvų.

Salos ežerai ir upokšniai – tai girdyklos, prie kurių mielai lankosi gyvūnai, pavyzdžiui, saloje gyvenantys laukiniai arkliai, išvesti iš medkirčių ir raitininkų kadaise naudotų darbinių arklių veislių. Visiškai kitokie salos gyvūnai – mažyčiai Kvinslendo šikšnosparniai, mintantys žiedų nektaru ir žiedadulkėmis, jie sveria vos 15 g. Kai yra tokia daugybė persidengiančių arealų, Fraserio sala – tikras rojus paukščių stebėtojams, galintiems čia išvysti pelikaną, jūrinį erelį, lorį, tulžį ir daugybę kitų paukščių.

Fraserio sala – labai trapus žemės kampelis, jam įtakos turi ir gamtos veiksniai, ir žmogaus veiklos padariniai. Didžiuliai vėjo pustomi smėlio šuorai slenka sala, savo kelyje prarydami gėles, krūmokšnius ir net medžius. Net ir nedideli muilo kiekiai, kuriuos lankytojai palieka lietaus vandens ežeruose, gali užteršti vandenį, o tai skatina dumblių plitimą, atgraso žuvis, paukščius ir roplius. Gamtosaugininkai baiminasi, kad masinis medžių kirtimas gali kelti grėsmę retiems augalams, gyvūnijai ir augalijai bei negrįžtamai pakeisti miškus, kurie yra neatskiriama šios salos dalis.

Noel Bucharan

“Didieji pasaulio stebuklai”