CIMG6899

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė, Jurgita Baublytė. Nuotr.: asmeninio archyvo

Jonas Žališkevičius

Gyvenimas XXI amžiuje švilpia tarsi vėjas ir, atrodo, kad šios mūsų beviltiškos lenktynės su laiku stiprėja. Globalizacija bei jos palydovai, tokie kaip internetas, pasaulinė darbo rinka, nuolat auganti konkurencija ne tik tarp valstybių, bet ir tarp atskirų žmonių – kolegų, kaimynų, netgi šeimos narių gimdo nesaugumo būseną ir jausmą, kad „laimės garvežys,“ temdamas vagonus, kuriuose mūsų nėra, gali prašvilpti pro šalį.

Esame taip pasiskandinę iššūkiuose, darbo bei uždarbio, malonumų paieškose ir nelaimių susiradimuose, kad jau kitą kartą būna sunku sustoti bei apsidairyti ir pamatyti tai, kas yra šalia mūsų. Kam reikia mūsų dėmesio čia ir dabar. Kas neapsakomai trokšta žinoti, jog yra mūsų vertinamas, gerbiamas ir mylimas, kad, negandoms užklupus, visuomet galės atsiremti ne vien tik į save patį. Tai mūsų vaikai. Apie juos kalbuosi su Antakalnio psichiatrijos konsultacijų centro Vilniuje gydytoja psichoterapeute, vaikų ir paauglių psichiatre, Jurgita Baublyte.

Sakoma, kad suaugusieji savo psichines problemas atsineša iš vaikystės. Kiek tame yra tiesos?

Visi vaikai kažkada užauga ir tampa suaugusiais, taigi jeigu vaikas augdamas vaikystėje ar paauglystėje turėjo sunkumų ir niekas jam nepadėjo jų išspręsti, labai gali būti, kad ir suaugęs jų turės. Dažnai būna, kad tėvai laukia, kad vaikas „išaugs“ iš savo problemų ar kažkokių sutrikimų ir neskuba kreiptis į specialistus. Vaikas gali „išaugti“ – kažkaip pats susitvarkyti su savo bėdomis, problemos gali modifikuotis ir įgauti kitokį pavidalą, mažiau matomą, išoriniai sunkumai gali tapti vidiniais. Arba problemos gali užaugti kartu su vaiku.

Ar genetinis žmogaus paveldas lemia vienokių ar kitokių psichinių sutrikimų atsiradimą, jų vystymąsi? Kiek svarbi tam aplinka, kurioje vaikas auga? (šeima, darželis, mokykla, informacijos srautų, pasiekiančių vaiką kokybinė sudėtis) Ar „gera“ aplinka pajėgi amortizuoti „blogą“ genetiką ir atvirkščiai? 

Jei mūsų genai 100-inai lemtų psichinių ligų atsiradimą, tai būtų liūdna. Jeigu tėvai ar kiti artimi giminaičiai serga psichinėmis ligomis, tai vaikui didėja rizika susirgti liga. Genai nulemia polinkį susirgti liga, turėti priklausomybę, bet negarantuoja, kad būtinai sirgsi. Be jokių abejonių aplinka, kurioje auga vaikas yra labai svarbi. Ypač svarbūs  ankstyvieji santykiai su tėvais ar globėjais. Jeigu augdamas vaikas jaučiasi mylimas, reikalingas, svarbus, gauna daug šilumos, dėmesio, tai yra didelė tikimybė, kad užaugęs jis jausis gerai, sugebės užmegzti santykius su kitais žmonėmis, gerai vertins pats save, pasitikės savimi. „Gera“ aplinka yra ta aplinka, kurioje vaikas jaučiasi mylimas, saugus, kur yra sąlygos jo ugdymui ir talentų vystymui. Tikiu tuo, kad iš nepalankios šeimos įvaikintas vaikas gali kompensuoti savo neigiamą ankstyvą patyrimą ir užaugti sveiku, sėkmingu žmogumi ir toliau auginti sveikus vaikus. Bet tai susiję su asmenybės pasikeitimu, trauminių patirčių gydymu ir pan., bet ne su genetika.

Lietuvoje akivaizdžiai daugėja „dalinių našlaičių“ – tai turintys tėvus vaikai, tačiau jie auga be tėvų buvimo šalia ( tėvai užsienyje ). Ar ši vaikų grupė, galima būtų sakyti, pasižymi išskirtinai specifinėmis psichologinėmis problemomis, lyginant su kartu su tėvais augančiais bendraamžiais?

Galvoju, kad tokie vaikai neturi specifinių problemų, bet turi žymiai didesnę riziką turėti emocinių, psichologinių, elgesio problemų. Dažniausiai išvykstant tėvams dirbti į užsienį vaikai paliekami senelių priežiūrai, pasitaiko atvejų, kad paaugliai iš viso paliekami gyventi vieni ir yra tik kartais kontroliuojami atskirai gyvenančių giminaičių. Kad ir gyvendamas su seneliais ar kitais artimais giminaičiais vaikas daugiau ar mažiau jaučiasi paliktas, nereikalingas, nemylimas, jis ilgisi savo tėvų, nori būti su jais. Materialinė gerovė nekompensuoja to, kad vakare sugrįžęs iš pamokų namuose vaikas neranda tėčio ir mamos. Seneliai dažniausiai turi nepakankamai tiek fizinių, tiek emocinių resursų pasirūpintai anūkais, ypač jeigu tenka prižiūrėti ne vieną. Kaip žinia vaikus reikia ne tik pamaitinti, aprengti, bet ir su jais bendrauti, padėti ruošti pamokas, kontroliuoti mokyklos lankymą, pasirūpinti būreliais, padėti spręsti sunkumus, susijusius su bendraamžiais ir t.t. Optimaliausia būtų, kad tėvai įsikūrę kitoje šalyje pasiimtų drauge ir vaikus, senelių priežiūra gali būti kaip laikina išeitis.

Kaip jūsų mažieji pacientai dažniausiai patenka pas gydytoją psichiatrą – psichoterapeutą? Atveda tėvai, artimieji, ugdymo įstaigos?

Pagal LR įstatymus vaiką gali atvesti tik tėvai arba globėjai, vyresnieji paaugliai gali kreiptis patys, savo iniciatyva. Ugdymo įstaiga gali tik rekomenduoti kur nors kreiptis pagalbos.

Kaip nekvalifikuotam suaugusiam suprasti, kad vaikui jau būtina psichoterapinė, ar psichiatrinė pagalba? Kitaip tariant – ar yra kokie apibendrintai akivaizdūs požymiai, kad „atsitikusi tokia bėda“?

Tėvams verta sunerimti, kai jie mato besikeičiantį vaiko-paauglio elgesį, nuotaiką, valgymo, miego sutrikimus, atsiranda fizinių ligų simptomai, bet gydytojai neranda priežasčių dėl ko jaučiami skausmai ir pan. Vaikas gali tapti liūdnas, piktas, agresyvus, pradėti prasčiau mokytis, užsidaryti namuose, nenorėti nieko veikti, nebendrauti su draugais, nebelankyti būrelių. Dažnai pačiam vaikui ar paaugliui yra sunku suprasti, kas su juo darosi, įvardinti kaip jis jaučiasi ir klausimas „kodėl“ gali būti visai neefektyvus bandant aiškintis sunkumus. Vaikai ir paaugliai, skirtingai nei suaugę žymiai sunkiau susigaudo savyje ir sunkiau geba įvardinti kas gi iš tikrųjų jam yra negerai, dėl ko jis blogai jaučiasi.

Su kokiais vaikų psichiniais sutrikimais jums tenka daugiausiai susidurti? Ar galima įvardinti kažkokį bendresnį tų sutrikimų vardiklį, ar kiekvienas atvejis labai individualus?

Sunkiosios psichinės ligos vaikams nustatomos retai. Dažniau tėvai su vaikais kreipiasi dėl nuotaikos, elgesio, įvairių emocinių sutrikimų. Paskutiniais metais paauglių merginų tarpe daugėja valgymo sutrikimų. Vaikų psichinės sveikatos specialistai tėvams gali būti naudingi ir sprendžiant santykių su vaikais sunkumus,  patarti auklėjimo klausimais, išgyvenant natūralias raidos krizes.

Psichiškai sveika visuomenė – niekas nepaneigs, jog tai svarbi siekiamybė. Kaip jos būtų galima siekti?

Visuomenė susideda iš atskirų žmonių. Asmenybė sveika arba nesveika formuojasi vaikystėje, kiek ir ko įdedame į vaikus jiems augant, tiek jie paskui gali atiduoti užaugę.

Dėkoju už pokalbį

pl-logo-mini