Milano La Skala. Čia dainuoja ir pasaulinio garso operos solistė lietuvė Violeta Urmanavičiūtė – Urmana

Jonas Žališkevičius

Lenkija renovavosi daugiabučius, nusitiesė puikius kelius ir Marijos žemę su visais jos dvidešimt trejus metus vietoje plentvolių liežuviais asfaltą lyginusiais bei jais statybinį betoną maišiusiais, tarpusavyje ir su visais besiriejusiais politikieriais paliko toli, žemiau juosmens esančioje atitinkamoje kūno vietoje. Nesinori būti juoda varna, tačiau, jei dar kokius penkerius metus bus taip valdomas kraštas ir rūpinamasi jo susisiekimo komunikacijų statyba, eksploatacija bei remontu, tai iš jumoristinio palyginimo, kurį išdidžiai poteriaudavome sovietmečiu mūsų svečiai iš Vakarų Europos žodį Rusija išbrauks ir vietoje jo įrašys, kad „Lietuva prasideda ten, kur baigiasi kelias“.

Tokie buvo pirmieji kalėdinės kelionės Alpių link įspūdžiai.

Ankstyva gruodžio pabaigos tamsa užklupo Lenkijos viduryje, netoli Kutno miesto įvažiavus į autostradą Varšuva – Berlynas. Už nugaros liko Plocko ir Palenkės vaivadijos su į lietuvišką akį labai krintančia lenkų sugalvota eismo saugumo sprendimo sistema.

Jei Lietuvoje, anot priežodžio, kiekvienas kaimas turi savo durnių, tai Lenkijoje kiekviena gyvenvietė turi po greitį matuojantį radarą. Plaukų džiovintuvo į pravažiuojančius automobilius nukreipusių policininkų 1700 kilometrų ilgio atkarpoje, per Lenkiją važiuojant pirmyn ir atgal, matyti neteko. Panašu, kad lenkai savąją policiją bus įdarbinę pagal jos tiesioginę paskirtį, todėl nesiskundžia, jog jiems gyvybiškai trūksta viešąją tvarką bei piliečių saugumą užtikrinančių pareigūnų.

Dar prieš antrąjį pasaulinį karą supratę, kad geri keliai yra vienas svarbiausių šalies ekonominės gerovės variklių vokiečiai tiesė autostradas. Nors 45 – rius metus trukusi rusų okupacija gerokai sujaukė 16 – os milijonų rytinių vokiečių protus, tačiau ne iki tiek, kad jie apleistų savo kelius. Kai 1989 spalyje griuvo Berlyno siena ir kapitalistinis Bonos banginis prarijo socialistinę suskaldyto Berlyno silkutę, autostradas beliko tik patobulinti, sutvirtinti ir išplėsti, pritaikant jas normalaus pasaulio normaliam transporto srautui.

Šie, žaliojo arklio metai racionaliesiems vokiečiams turėtų būti ypač sėkmingi. Tai liudija ir skulptūra ant Berlyno Branderburgo vartų.

Vairuoti Vokietijos autostradomis kalėdinio laikotarpio naktį yra didžiulis malonumas. Kelias greitį ribojančiais ženklais be atodairos neperkrautas, jie, pagal racionaliąją vokiškąją logiką sustatyti tik ten, kur iš tiesų būtina, o šiaip greitis neribojamas, todėl, priklausomai nuo automobilio kokybės ir vairavimo įgūdžių, ilgos kelionės laiką galima gerokai sutrumpinti. Nuo Berlyno pro Leipcigą, Naumburgą, Niurnbergą, Miuncheno prieigas link Memingeno. Vokietijos – Austrijos – Šveicarijos sienų sankirtoje tų trijų valstybių krantus skalauja Bodensee ežeras, kurio pakrante iš Vokietijos patenkama į Austriją ir iš karto, vos už keleto kilometrų kertama Austrijos – Šveicarijos siena.

Vingiuojant Šveicarijos Alpėmis pradeda užgulti ausis ir supranti, kad jūros lygis pasilieka vis žemiau ir žemiau. Nors už automobilio lango mane nuo pat Kauno lydėjusi rudeniška gruodžio besniegė ir pliusinė temperatūra atrodė kaip patikimi bendrakeleiviai, tačiau pro tamsą bei eglių guotus prasimušantis vis aitresnis uolas nuklojusio sniego blizgesys ir posūkyje sutiktas besidarbuojantis druskos barstytuvas nežada nieko gero. Išlindęs iš aukščiausią šioje vietoje kalnų atkarpą pragręžusio San Bernardino tunelio, kelias vingiuoja toliau link Milano, o automobilis neria į piltuvu besisukančio sniego sieną. Pūga. Plentas nuo šio taško Italijos pusėn vingiais pradeda leistis žemyn ir, nors neseniai ant asfalto išpilta druska tarsi stiprūs juodi dažai sugeria krintančio sniego baltį ir vairuoti galima saugiai, kaskart, kai pro kairįjį mašinos šoną zvimbdamos šviesomis vingiais praneria šveicariškais numeriais pasiženklinę jos kolegės, mano nugarą pečių link nukutena tūkstančiai skruzdėliukų kojyčių. Atrodo, kad susigyvenimas su tokiais keliais ir vairavimo sąlygomis pas šveicarus yra užkoduota genetiškai. Aš pamečiau mane pūguotų kalnų snieguoto kelio posūkiuose aplenkusių automobilių skaičių, tačiau per visą, nuo San Bernardino perėjos iki Italijos sienos žemyn smingančią kelio vingę, jos pakraščių pusnyse neteko pastebėti nei vienos nuo kelio nuslydusios mašinos.

Milano katedra. Iš lauko ir iš vidaus.

Iš savo šalies į Europos Sąjungą keliauninkus išleidžiantys šveicarų pareigūnai dar patrumpino ir taip neilgą įvažiuoti Italijon laukusių transporto priemonių eilę. Iš jos pasieniečiai iškrapštė vieną lenkiškais ir du rumuniškais numeriais pažymėtus automobilus. Pastarųjų vairuotojai rizikavo ir nebuvo įsigiję keliolika frankų kainuojančios vinjetės, kurią, norint automobiliu keliauti Šveicarijos keliais turėti yra privaloma. Nežinau, kiek laiko jie jau buvo praleidę Šveicarijoje prieš iš jos išvažiuodami, tačiau mano minėtoje kelio atkarpoje per šią šalį nuo Austrijos iki Italijos važiuojant naktį, vinjetę įsigyti praktiškai neįmanoma. Jei Austrijoje jos autostradomis automobiliui keliauti leidžiantys lipdukai pardavinėjami kiaurą parą veikiančiose degalinėse, tai šveicarų pakelių kuro pylyklos į ją įvažiavus penktą valandą ryto sekmadienį dar neveikė, o kol jos pradėjo atsidarinėti pora valandų ir man teko keliauti pažeidžiant šios šalies tvarką.

Kalėdinis Milanas

Kalėdinį Milaną, bent jau jo centrinę – senamiestinę dalį galima drąsiai pakrikštyti iliuminacijų bei spalvotų šešėlių karalyste. Nors miesto katedros aikštėje stovinti papuošta eglutė ir į pasaulio gražiausiųjų dvyliktuką CNN įtraukta nėra, tačiau ji pastatyta šalia Milano katedros, o greta šio architektūros šedevro bet kas žiūrėtųsi puikiai, net ir 2014 –uosius savo balne atnešantis žaliasis arklys atrodytų kaip grakštus sportinis žirgas.

Nors kalėdiniu laikotarpiu labiau traukia iš vidaus apžiūrėti barus, o bažnyčias iš išorės, tačiau Milano katedron verta užeiti, tuo labiau, kad, skirtingai nuo Romos religinės paskirties architektūros šedevrų už įėjimą mokėti nereikia, o paslaugūs prie durų tvarką darantys karabinieriai su itališku temperamentu mojuodami rankomis garsiai kviečia vidun.

Milano pilis

Net ir nematant architektūrinių šio šiaurinės Italijos didmiesčio simbolių galima suprasti, kad esi atsidūręs Milane. Pirmas ženklas, jog tu jau Europos madų sostinėje, tai be galo įvairus, margaspalvis, skoningai aksesuaruotas bei akcentuotas gatves šlifuojančių italų aprangos stilius, kuriuo čia užsikrečia net išorinei išvaizdai konservatyvūs turistai iš rytinės Azijos, ar ja visiškai nesirūpinančios Didžiosios Britanijos moterys.

Antras ir svarbiausias skiriamasis Milano bruožas yra pačių įmantriausiais aprangos, avalynės, aksesuarų prekių ženklais paženklintų krepšių su pirkiniais kupetos praeivių rankose. Kaip juokauja vietiniai – Milanui turistai turėtų skirti dvi dienas: pirmąją – atiduoti duoklę kultūrai ir aplankyti istorines įžymybes, tačiau iš tiesų – pakeliui apsižiūrėti parduotuvių vietas, o antrą dieną jose apsipirkti. Tiek laiko ir praleidau Milane, kol ankstyvą kūčių rytą automobilį pasukau link Prancūzijos, į netoli jos ir Italijos sienos per pora šimtų kilometrų nuo Milano nutolusią Aostą, kur jau beveik dešimt metų už italo ištekėjusi gyvena man artima lietuvė.

Aostos slėnis ties Saint Vincent

Nuo pat Milano išilgai Alpių kalnų pabaigai per lygumas einanti autostrada ties sankryža su savo į Turiną vedančia sese pradeda akivaizdžiai kilti aukštyn, o dar po kelių dešimčių kilometrų per pirmąjį sutiktą tunelį neria į kalnus. Kuo tolyn, tuo labiau aukštėja ir taip kylančią autostradą iš abiejų pusių supantys kalnai, kurie netrukus uždaro bet kokį vaizdą į dar neseniai regėtus šiaurinės Italijos lygumų tolius.

Pamažu dėl aukščio su Alpių viršūnėmis skirtumo didėjimo autostrada keliauja tarpeklin, kuriuo kaip kokiame kabelyje suguldytos visos ryšių perdavimo komunikacijos tarp šiame krašte gyvenančių žmonių. Išilgai kelio iki pat Aostos šalia jo ir po juo vingiuoja savo pavadinimu Lietuvą primenanti Dora Baltėjos upė, veda geležinkelis, ore kabo elektros perdavimo linijos, greta kurių rymo gyvenvietės bei miesteliai. Visa tai sutelpa nuo kelių šimtų metrų iki keleto kilometrų pločio ir virš šimto kilometrų ilgio juostelėje, kuri vadinasi Aostos slėnis.

Pro Aostos arkas ateina Kalėdos

Italijoje koliziejai yra du. Vieną žino, ko gero, visas pasaulis, apie jį mokoma mokyklose. Tai Romos koliziejus. Kitas nėra įtrauktas į privalomas istorijos mokslo mokyklų programas, tačiau jo reikšmė senovės Romos imperijai, o tuo pačiu ir pasauliui nėra maža. Jis pastatytas netrukus po to, kai 25 –ais metais prieš Kristų buvo įkurta kelius per Alpes į Romos imperiją saugojusi Aosta.

Aostos koliziejus dieną

Ir naktį

Ant aukštos kolonos Aostos senamiesčio prieigose priešais Testafoči kareivines, kurios skaičiuoja beveik 2000 metų nuo savo pastatymo įkurdinta Romos miesto simbolio kopija – vilkę žindantys dvyniai Romulas ir Remas, o virš jų, oro balionu, saugos ratus virš miesto suka ir Alpių prieigas stebi – ar Dora Baltėjos slėniu neatžygiuoja barbarų gaujos, kalėdiškai nusiteikę centurionai.

Miesto gatvės per šias Kalėdas nebaltuoja ir atrodo, kad Aostos pakraštyje stūksantis bokštinis kranas visą sniegą bus sukėlęs į kalnus.

Aosta šiandien

 

34 tūkstančius gyventojų skaičiuojanti Aosta tiek turistų kiek Milanas nepritraukia, tačiau jos senamiesčio gatvėse, kavinėse kalėdinių laikotarpiu dažnai girdisi ne vien italų greitakalbė. Šis Italijos regionas yra dvikalbis, todėl dažnai išgirsi kalbant prancūziškai, o šia kalba parduotuvėse, baruose, ar tiesiog gatvėje susikalbėti galima nesunkiai. Daug rusų, bet kur jų dabar nėra? Viešbučio, kuriame apsistojau koridoriuje buvau užpultas ir aplotas tokio pikto, žiurkėno dydžio toiterjero. Nustebau, nes Italijoje, kaip ir visoje Vakarų Europoje šunys, skirtingai nei pas mus, nėra agresyvūs. Jie ramiai žingsniuoja šalia šeimininko gatvėje, arba lengvai snūduriuodami ir nekreipdami jokio dėmesio į praeivius lūkuriuoja prie durų, kol jų maitintojas išeis iš parduotuvės. Viskas atsistojo į savo vietas, kai iš už koridoriaus posūkio išnirusi išsigandusi jauna moteris savo augintinį pradėjo barti ir šaukti…lietuviškai. “Viskas gerai, ponia, jokių problemų”, – suvalkietiška gaida atsakiau į jos paskubomis angliškai beriamas atsiprašymo frazes ir, palikęs ją su šuniu aiškintis toliau atsidariau savojo numerio duris.

Italai Kalėdas švenčia, tačiau prie Kūčių stalo nesusėda. Nėra tokios tradicijos. Apskritai nežinau tokių renginių, datų, kurias minint ten reikėtų demonstruoti taip vadinamąją parodomąją rimtį, ar užsiiminėti saviplaka. Nei Aostoje, nei, tuo labiau, Milane niekas smerkiamais žvilgsniais nevarsto linksmus maršiukus gavėnios laikotarpiu grojančių gatvės muzikantų, geria vyną ir linksminasi. Beje, nei girtų, nei besimušančių žmonių Italijos miestų bei miestelių gatvėse pastebėti neteko. Nors vyno jie tikrai išgeria, šventes švenčia, o ir metų laikų kaita yra žymi, tačiau alkoholikų praktiškai nėra, kaip ir nėra nei rudeninės, nei pavasarinės, nei pošventinės ar kitokiais pavadinimais lietuvių psichoterapeutų pakrikštintos depresijos. Nors ir ten dangus ne visada saulėtas ( saulė pasirodė, debesys išsisklaidė ir lietus bei dulksnos baigėsi tik po Italijoje praleistos visos savaitės, išvykimo namo dieną ) italai nesižudo ir mums pataria taip pat to nedaryti.

Sallanžes

Penkiasdešimt septynerių kilometrų ilgumo tarp Aostos ir Prancūzijos Šamoni ( Chamonix ) besiranganti autostrda iš jų trisdešimt šešis slepiasi tuneliuose. Prieš kiekvieną tunelį stovi jo ilgį nurodantis užrašas, todėl suskaičiuoti nebuvo sunku, tačiau pačių autostrados urvų skaičių pamečiau. Prisimenu tik, kad ilgiausias – Mont Blanko tunelis, iš kurio išnirus prasideda Prancūzija, yra virš vienuolikos kilometrų ilgumo, o važiavimas juo, kaip ir Italijos autostradomis yra mokamas ir gyvatės metų pabaigoje kainavo 38 eurus į abi puses.

Už Šamoni miestelio į debesis neria Mont Blanko viršukalnė

Mano draugai italai laikosi tradicijos – prieš kiekvienas Kalėdas važiuoja į dar už 22 kilometrų už Šamoni esančio Sallanžes miesto prekybos centrą apsipirkti kalėdiniam stalui. Be sūrių, dešrų, kumpių, padažų, prancūziško vyno ir kitų dažniau vartojamų produktų, Kalėdoms specialiai perkama austrės, omarai ir rūkytos lašišos. Jos vietoj parūkytos ir pakeptos šoninės kaip kalėdinis ingradientas Aostoje dedamos į tradicinę itališkąją karbonarą ( patiekalas iš virtų makaronų ). Kaip lietuviškos kūčios be kūčiukų kalėdinis italų stalas neapsieina be panatone – sniego purumo, razinomis, riešutais pagardinto aukšto pyrago, savo išvaizda primenančio lietuviškąją “bobą”. Desertinis tikrasis tiramisu pagamintas iš stiprioje lavazos kavoje pamirkytų ir maskarponės sūriu bei šokoladu aplietų į dideles formas sudėtų mažų purių sausainiukų prieš valgant visa tai stipriai atšaldžius taip pat džiugina itališkojo kalėdinio stalo gurmanus. Kaip ir taurelė pagal namų receptą pagamintos lemončelos – saldaus ir tiršto citrinų likerio.

Gruodžio pabaigoje Italijos Alpėse temsta greičiau, nei kad spėja suktis laikrodžio rodyklės. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Gruodžio pabaigoje Italijos Alpėse temsta greičiau, nei kad spėja suktis laikrodžio rodyklės. Nuotr. pasauliolietuvis.com

1845 metrai virš jūros lygio. Tai daugiau kaip kilometru aukščiau, nei Aostos senamiesčio pagrindinėje gatvėje stovintys miesto vartai. Tiek rodo altimetras, kai sustoju priešais tuščios sodybos, kurią sudaro keletas iš akmenų sumūrintų ūkinių pastatų bei nedidelė mūrinė trobelė – namas vartus, jei vartais galima būtų vadinti ant abiejose platoko tako pusėse į žemę įkaltų medinių dvišakėmis galvomis baslių paguldytą sudžiūvusį nukapotomis šakomis jaunos eglės kamieną.

Vingiavęs Alpių šlaitų uolų pakraščiais asfaltas tampriu lanku apjuosia nedidelį kalnų kaimelį su jame esančio vienuolyno bažnyčios bokštu ir puskilometrį pavingiavęs, pasibaigęs maždaug trimis šimtais metrų žemiau sodybos esančios kalnų užeigos kieme. Esu čia buvęs prieš keletą metų, tačiau tuomet buvo vasara, užeigoje kvepėjo Lavaza espresso kava ir parūkyta, kukurūzų kruopų košėje ištušinta jautienos dešra, kuri kartu su ta koše yra pagrindinis mėgstamiausias Italijos Alpių aukštikalnių gyventojo patiekalas – polenta.

Užeiga žiemą nedirba, nes kelias nuo kaimelio aukštyn būna užsnigtas ir užlaižytas storais sniego nuošliaužų liežuviais.

Apačioje liko paskutinis civilizacijos taškas-nedidelis kaimelis su jame esančiu vienuolynu

Nei turistai, nei vietiniai aštrių pojūčių mėgėjai šaltuoju metų periodu čia nesilanko, nes vos tik Aostoje prasideda snygis, šis kelias būna uždaromas ir iki balandžio vidurio, o kai kada ir iki gegužės juo važiuoti draudžiama. Man pasisekė, nes šią žiemą čia dar nesnigo, orų prognozės, jie Italijos Alpėse stebimi labai rimtai bei atsakingai, artimiausiomis paromis snygio nerodo, o nei stipresnis lietus, nei, tuo labiau dabartinė dulksna šioje vietoje jau keli šimtai metų nėra sukėlę nei menkiausios grunto nuošliaužos, nors aplink Aostą kartas nuo karto pasipilančios, su stambiaias akmenimis, uolų nuolaužomis sumišusios molio ir žvyro griūtys užpila kelius ir net namus. Draugai italai į vieną termosą man prikrovė polentos, į kitą supylė kavą, įspraudė saujon raktą nuo sodybos namo durų ir išleido į kalnus.

Šviečiantys smailiabokštės vienuolyno bažnyčios langai lyg švyturys rodo kelią žemyn.

Šviečiantys smailiabokštės vienuolyno bažnyčios langai lyg švyturys rodo kelią žemyn. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Sodybą pasiekiau sutemstant. Gal pavyks pamatyti kalnų ožius. Šiuo metų laiku adrenalino perteklius užspaudžia jų ir taip nedideles smegenis, tuomet žvėrys, tarsi atitinkamos rūšies Kauno girdyklų lankytojai, apimti įsiūčio ir nekreipdami dėmesio į aplinką daužo vienas kitą kanopų ir ragų kuokomis. Sužalotų ir pralaimėjusių egzepliorių susirinkti nei greitosios pagalbos automobiliai, nei policija į čia neatvažiuoja – tai vėliau atlieka lapės ir vilkai, kurie dėl sėkmingesnio peržiemojimo apie Kalėdas Alpėse pradeda burtis į gausesnius būrius.

Žiemą pradedant temti viršukalnės užkaukia. Sako, kad kaukesį sukelia specifiškai uolomis ir tarpeklių vigiais prakeliaujantys vėjo gūsiai, kurie įsisukdami dar ir į šlaitus apaugusias eglių miškų šakų tankynes savo diriguojamo orkestro gaudesį pripildo beritmės mušamųjų instrumentų kokafonijos. Garsai tokie, jog atrodo, kad į čia koncertuoti bus suskridę visos, per paskutinį šimtą metų Labanoro girioje Lietuvoje gyvenę pelėdos.

( Bus daugiau )

pl-logo-mini