DSC_0061

Rugsėjo viduryje Šiekštyje vanduo dar gana šiltas.

Jonas Žališkevičius

Šiekščio ežere, prie kurio apsistoju sodyboje, vanduo vis dar +16 laipsnių ir rudeninės lydekos, dėl kurių čia šį savaitgalį atvažiavau, neaktyvios.

Esu suskaičiavęs, kad 5 kilometrų spinduliu yra 16 ežerų. Ankstyvą šeštadienio rytą į automobilio bagažinę įsimetu pripučiamą valtį, išjudu link kito Labanoro regioninio parko perlo – Ilgio ežero. Nuo sodybos tiesiai per girią  būtų gal kokia pusė kilometro, tačiau miško keliukais susidaro visi trys, nes prie tankioje pirmykštėje girioje raibuliuojančio Ilgio pakrantės privažiuoti įmanoma tik keliose vietose.

Ten, kur į vandenį  leidžiu valtį, yra įrengta gana tvarkinga miško poilsiaviete.

Į toliau nuo sodybos esantį Ilgio ežero galą atvažiavau dėl to, kad šios mano pusdienio kelionės pagridinis tikslas yra kitas – Indrajų ežeras, į kurį iš Ilgio, aišku, jei žinoma, galima patekti per tankynę vinguriuojančiu gal kokių 100 metrų ilgio vandens kanalu. Fotoaparatas jautrus drėgmei, todėl turiu pasiėmęs ipadą.

Kai atsistumiu nuo kranto,  pro Ilgio pakrantes skandinantį besisklaidatį švininį rūką ( turėtų būti lydekų diena ) rudens spalvomis jau lenda klevų iškarpos. Puiku, nes bus nesunku surasti už tankumynų vartų pasislėpusį kelią į Indrają.

Irkluoju, o spiningo galiuką virpina kažkur už penkiasdešimties metrų nuo valties atsilikusi sunki rudeninė blizgė, miške, matyt pajutęs „svečią“, rėkauja kėkštas, įlankėlėje pakaitomis iškildama įkvėpti oro pusryčiauja juodakaklių narų porelė, šiaurinių žąsų pulkams brazdinti į vandenį įsibridusius  meldus dar ankstoka, tačiau virš Ilgio, kažkur nuo Labanoro miestelio į Girutiškio ežero pusę sklendžia šiose apylinkėse gyvenantis jūrinis erelis.

Vandens lelijos jau nužydėję ir tarp jų lapų savo iš kojų išaugusiomis pačiūžomis, erzindami aukšlių mailių, vandens paviršiaus neberaižo spitrieji čiuožikai.

O štai ir kanalo iš Ilgio į Indrąją vartai. Įplaukiu, valtį irkluoju veidu į priekį, nes kanalas nors ir apie penkis metrus pločio, tačiau labai seklus ir reikia saugotis, kad oro pripūsti valties šonai nesusitiktų su tūkstantamečio dumblo sluoksnyje pasislėpusiomis medžių bei jų kelmų likučių ietimis.

Ši Aukštaitijos mangrovių autostrada, prieš susitikdama su Indraja, dar kerta nediduką, akies formos seklų Perkulio ežerėlį. Jame dabar nežūklauju, sugrįšiu po kokių trijų savaičių, kai atvėsęs oras nuskaidrins vandenį ir ant sapropelio dugno suguldys vandens lelijų bei lūgnių lapus bei ištirpins po valtimi dabar dar banguojančius  plūdžių, dugninių samanų ir siūlinių dumblių miškelius. Tuomet iš Indrajos į Perkulio duobes suplaukia lydekos. Tada iš valties labai gerai matosi, kaip, pastebėjusi virš ežeriuko duobės beprasisukančią blizgę, išsiriečia ir atvėrusi nasrus raketos greičiu į paviršių šauna didžioji ežero plėšikė.

Įplaukiu Indrajon. Iš karto po dešinei atsiveria graži įlankėlė. Jos krantai statūs  nendrėti, o į vandenį įsibridę išvirtusių juodalksnių šakos. Inkaro virvė rodo devynių metrų gylį.  Metu į šakas blizgę ir…yra. Žuvis labai nesipriešina ir ji jau valtyje.

Gal po pusvalandžio seklumos sąžalyne, blizge susigundo dar viena. Ir ši atsiduria greta savo giminaitės.

Dar velkiauju, ūsuotąja žoline blizge „apšlakstau“ netrumpą pakrantės nendrių ruožą, tačiau kibimų nėra. Ką gi – pusryčių metas, atrodo baigėsi, suku valtelę atgal, Ilgio link į ten, kur palikau stovėti automobilį.

Plaukdamas pirmyn netoli kanalo žiočių ant Ilgio kranto mačiau lieptą. Prisuku – noriu išsidarinėti žuvis, o krante – dar viena stovyklavietė. Anksčiau jos ten nebuvo, tačiau įdomiausia tai, kad ant kranto politilenu aptrauktas karkasas, aiškiai matosi,  yra gyvenamas. Šeiminiko nesimatė, vidun nelindau, tačiau per politileną švietėsi suolas, gultas, stalelis bei nedidelio ugniakuro akmenys.

Netgi, kaip tokiomis sąlygomis, įrengtas tvarkingas lauko tualetas, o tarp dviejų medžių ant paties ežero kranto, gal poros metrų aukštyje sukalta įdomi vasaros terasa, greičiausiai skirta pamatyti, galbūt, pro šalį praplaukiančius laivus.

pl-logo-mini