Labanoro2

Apie uralinę pelėdą

Uralinė pelėda (lot. Strix uralensis) gerokai stambesnė už naminę pelėdą, šviesi, geltonu snapu ir ilga uodega. Paukštis paplitęs vos ne visoje Eurazijoje, bet Pietų ir Vakarų Europoje labai retas.

Pasak K. Tyzenhauzo, Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje uralinės pelėdos buvo gana dažni paukščiai, gyveno netgi soduose, parkuose. 1959 m.

Tadas Ivanauskas uralinės pelėdas jau priskyrė prie labai retų sparnuočių. 2001 m. duomenimis, jų populiacija Lietuvoje įvertinta 15-30 perinčių porų. Drįsčiau teigti, kad pastaruoju metu šios pelėdos sparčiai plinita.

Uralinės pelėdos medžioja dieną, temstant ir švintant. Vidurnaktį dažniausiai prasnaudžia ant šakos. Pagrindinę jų maisto dalį sudaro peliniai graužikai. Jeigu jų trūksta, paukščiai puola voveres, kiškius, tetervinus ir daugelį smulkesnių paukščių. Peri uoksuose, plėšriųjų paukščių lizduose, ant stuobrių, retkarčiais ir ant žemės.

Apie Labanoro girią

DSC_0335Labanoro(Labanoro Pabradės) giria antra pagal dydį Lietuvoje. Užima 91 tūkst. ha plotą ir tęsiasi iš rytų į vakarus 35 km, iš šiaurės į pietus – 48 km. Pagrindinis girios masyvas yra Švenčionių rajone, tačiau giria nusidriekia į Molėtų, Utenos ir netgi Vilniaus rajonus.

Labanoro giria kaip diena nuo nakties skiriasi nuo uralinių pelėdų Mekos – Biržų girios. Labanore vyrauja pušynai. Čia daug ežerų, skaidrių ir smėlėtų upelių. Girios vandenys srūva į Žeimeną, tik vakariniu girios pakraščiu eina Šventosios upės baseino riba. Ten savo vandenis plukdo Siesartis. Labanoras garsus ereliais žuvininkais, kurtiniais, tačiau uralinių pelėdų čia niekas nebuvo matęs.

Pirmieji susitikimai

Labanoro girioje gausu ežeriukų. Vienas iš jų – Šiekščio.

Pirmą kartą su šia pelėda Labanoro girioje susidūriau 2008 m. gegužės 20 d. Vidurdienį paukštis ramiausiai snaudė prieš saulutę vos poros metrų aukštyje ir kelių žingsnių atstumu nuo žvyrkelio. Prisileido arti, leidosi fotografuojamas. Tai buvo pirmas įrodymas, jog Labanoro girioje gyvena uralinės pelėdos. Tada prisiminiau 2007 m. rudenį čia matytą pelėdų porą, kurios prietemoje nesugebėjau atpažinti. Vėliau dar kelis kartus mačiau pelėdą toje pat vietoje. Lizdo, tinkamo šiems paukščiams perėti, gretimais nebuvo, tad iškėliau didelį inkilą. Deja, jame niekas neapsigyveno.

spragsisPagaliau peri!

Šiais metais nagrinėdamas ruošiamą juodųjų gandrų apsaugai skirto poligono gamtotvarkos projekto žemėlapį nutariau šį tą patikslinti vietoje.

Praeidamas netoli seno, apleisto, karklavijais apaugusio lizdo spragtelėjau porą kadrų, kad turėčiau įrodymą, jog lizdas dar neiškritęs. Staiga naujiena – kompiuteryje padidinęs nuotrauką, netikėtai tarp karklavijų lapijos įžiūrėjau geltoną snapą. Abęjonių nebuvo, tad tuoj pat paskambinau Broniui Šablevičiui – vis dėlto pirmas uralinių pelėdų perėjimo atvejis Rytų Lietuvoje. Broniaus nenustebinau – jis jau žinojo ir šiuos paukščius stebėjo porą dienų. Deja, tas stebėjimas netrukus baigėsi. Po kelių dienų B. Šablevičius rado iš lizdo iškritusį ir baloj prigėrusį vos poros dienų jauniklį. Daugiau pelėdžiukų lizde nebuvo. Laužėme galvas dėl tokio keisto, nenormaliai vėlyvo perėjimo ir vienintelio jauniklio: gal perėjo jauni, nesubrendę paukščiai?

Netikėtumams nebuvo galo. Liepos 22-ąją žmona, važiuodama į darbą, ant kelio pastebėjo pelėdos jauniklį ir nedvejodama priskyrė jį uralinėms pelėdoms. Nubaidytas pelėdžiukas vis taikėsi grįžti į kelią. Jauniklį matė dar keli vairuotojai, kol pagaliau paukštį pastebėjęs eigulys panėšėjo ir patupdė jį kiek atokiau. Atvažiavęs po trejeto valandų radau ir suaugusias uralines pelėdas. Tai buvo antra perinti pora šiemet, šįsyk senoje, gerai žinomoje vietoje. Akivaizdu, kad jos čia peri bent treti metai. Deja, pelėdžiuko bėdos nesibaigė. Paukštis buvo ūgtelėjęs, gerai apsiplunksnavęs, tačiau kažkodėl nebandė ne tik skraidyti, bet netgi nelipo į medžius.

Jį apžiūrėjęs B. Šablevičius pastebėjo sužeistus sparnus. Reikėjo spręsti, ką daryti. Tada į mišką atsivežiau veterinarijos gydytoją Algirdą Breidoką. Su Broniumi bandėme jį įspėti, kad uralinės pelėdos – agresyvūs, stiprūs paukščiai ir galime tik džiaugtis, kad mūsų dar nepuola pelėdžiuko tėvai. Visdėlto Algis, pratęs elgtis su agresyviais šunimis, ramiai pasisodino šį „viščioką” ant delno. Čia pat ir pasigailėjo. Pelėdžiukas kaipmat suleido nagus į raumenis ir surakino abi rankas Kai rankas pavyko išlaisvinti, apžiūrą gydytojas tęsė patupdęs pacientą ant medžio šakos. Diagnozė buvo paguodžianti: sparnai nelūžę, stipriai sumušti, bet jau gerokai apgiję. Tikėtina, kad maždaug prieš savaitę jau skraidęs pelėdžiukas susidūrė su automobiliu, tačiau jei ištvėrė iki šiol, turėtų išgyventi. Vienbalsiai nusprendėme paukštį palikti miške.
Nors neskraidantis, žolėje besislapstantis jauniklis – lengvas grobis plėšrūnams, bet gretimais tupinėjantys jo tėvai – tikrai rimti priešininkai netgi kiaunei ar lapei.

Nepaisant to, nutarėme kiek: įmanoma jauniklį stebėti. Gal bent žmogus, būdamas netoliese, ar jo kvapas atbaidys plėšrūnus. Taip artėjant vakarui atsidūriau palapinėje per kelias dešimtis metrų nuo pelėdų šeimynos.

Jį apžiūrėjęs B. Šablevičius pastebėjo sužeistus sparnus. Reikėjo spręsti, ką daryti. Tada į mišką atsivežiau veterinarijos gydytoją Algirdą Breidoką. Su Broniumi bandėme jį įspėti, kad uralinės pelėdos – agresyvūs, stiprūs paukščiai ir galime tik džiaugtis, kad mūsų dar nepuola pelėdžiuko tėvai. Visdėlto Algis, pratęs elgtis su agresyviais šunimis, ramiai pasisodino šį „viščioką” ant delno. Čia pat ir pasigailėjo. Pelėdžiukas kaipmat suleido nagus į raumenis ir surakino abi rankas Kai rankas pavyko išlaisvinti, apžiūrą gydytojas tęsė patupdęs pacientą ant medžio šakos. Diagnozė buvo paguodžianti: sparnai nelūžę, stipriai sumušti, bet jau gerokai apgiję. Tikėtina, kad maždaug prieš savaitę jau skraidęs pelėdžiukas susidūrė su automobiliu, tačiau jei ištvėrė iki šiol, turėtų išgyventi. Vienbalsiai nusprendėme paukštį palikti miške. Nors neskraidantis, žolėje besislapstantis jauniklis – lengvas grobis plėšrūnams, bet gretimais tupinėjantys jo tėvai – tikrai rimti priešininkai netgi kiaunei ar lapei.

Nepaisant to, nutarėme kiek: įmanoma jauniklį stebėti. Gal bent žmogus, būdamas netoliese, ar jo kvapas atbaidys plėšrūnus. Taip artėjant vakarui atsidūriau palapinėje per kelias ešimtis metrų nuo pelėdų šeimynos. Naktį ką nors pamatyti vilties nebuvo, bet garsai pasako daug. Pelėdos atkuto apie 23 valandą. Iš pradžių sududeno storokas tėvo balsas, vėliau ėmė čirpauti ir jauniklis. Netrukus prie jų prisijungė ir tolimas vilkų orkestras.

Ech, gaila tų, kurie paežerėje paleidę trankią muziką negirdėjo nieko. Pelėdžiukas akivaizdžiai buvo vienas. Daugiau jauniklių miške negirdėti. Po pusvalandžio jauniklis buvo pamaitintas ir pamažu nurimo. Vilkų orkestro užliūliuotas užmigau ir aš. Pabudau apie ketvirtą. Miške švito. Jauniklis tylėjo, senės pelėdos, retkarčiais sušūkčiodamos, medžiojo atokiau. Mišką pamažu užtvindė strazdų balsai. Tik apie pusę šeštos savo maisto davinio vėl pareikalavo pelėdžiukas. Naktį apėjęs puslankiu apie palapinę, jis vėl sugrįžo į seną vietą ir netgi priartėjo tiek, kad išlindęs iš palapinės tuoj įžiūrėjau pilką kupstelį. Tėvai tupėjo čia pat ir nuobodžiaudami sekė, kaip aš susivynioju palapinę. Matydamas tėvų rūpestį jaunikliu, nutraukiau stebėjimą porai dienų. Kai sugrįžau, miške buvo tylu. Palaukęs iki vidurnakčio, pasukau namo. Ryte detaliai ištyrinėjau aplinkinius miškus. Pora išvamų – tik tiek pelėdų buvimo žymių. Sakytum, niekada nieko čia ir nebūta. Džiugino tik viena – jokių jauniklio plunksnų: ruseno viltis, kad paukštis, praėjus skausmui, vėl pakilo ant sparnų.

Jonas Barzdėnas

Labanoro3

“Žurnalas apie gamtą”

Nuotraukos: autoriaus, “Pasaulio Lietuvio”, fotocommunity.com