Vienas iš ietuvių tautos budelių, buvusios Sovietų Sąjungos  liaudies komisaras Lavrentijus Berija.

Vienas iš lietuvių tautos budelių, buvusios Sovietų Sąjungos liaudies komisaras Lavrentijus Berija.

Rimvydas Sujeta

Per visos savo veiklos laikotarpį išnagrinėjusi 500 bylų liustracijos komisija šiandien užsiminė, jog ji jau norėtų nutraukti darbą. Remiantis Lietuvoje išlikusia KGB dokumentine medžiaga daroma prielaida, kad 1940–1991 metais su LTSR KGB slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. (būtų kaip visas Panevėžio miestas) asmenų. Turimais duomenimis, iki 1990-ųjų balandžio 11 dienos buvo sunaikintos 36 237 agentų asmens ir darbo bylos, iš krašto teritorijos išvežtos 8539 tokios by­los. Išlikusios operatyvinės įskaitos bylos sudaro tik 0,62 proc. viso išlikusio KGB archyvo.

Pasak buvusio NSGK pirmininko konservatoriaus Arvydo Anušausko, nukentėjusių nuo sovietinių represijų struktūrų žmonių nuomone, liustracija nebuvo pakankama, todėl turėtų vykti toliau.

Vargu ar kada nors sužinosime tų, virš trisdešimt šešių tūkstančių sunaikintų bylų turinį, vargu ar pavyks pamatyti ir iš Lietuvos į Rusiją išvežtas KGB bylas, tačiau rankų nuleisti nereikėtų.

Kalbant apie liustraciją, viešojoje erdvėje kažkaip vis koncentruojamasi į buvusius (esamus) KGB bendradarbius ir praktiškai visiškai nekalbama apie tikrosios liustracijos Lietuvoje neatlikimą, kai po 1990 kovo 11-osios visam buvusiam vadovaujančiam, sovietinėse valstybinės ir vietinės valdžios įstaigose sėdėjusiam ir okupacinei valdžiai engti Lietuvos gyventojus talkinusiam taip vadintam partiniam – ūkiniam aktyvui nebuvo atimta teisė užimti nepriklausomos Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo postus.

Ar ne todėl Lietuvos okupacijos metu slėpta, atgimimo laikotarpiu į viešumą išsiveržusi skaudi mūsų tautos pasipriešinimo sovietinei vergovei istorija tų pačių, likusių „neliustruotais“ rankomis bei įtaka vėl stumiama užmarštin, arba, dar blogiau – bandoma klastoti ir perrašinėti?

Užaugusi Lietuvos nepriklausomybės pirmoji karta jau pradeda auginti savo vaikus, todėl yra nepaprastai svarbu sudaryti sąlygas jauniems žmonėms sužinoti faktus bei suprasti pagrindines priežastis, dėl kurių dabar Lietuva vis dar murdoma nihilizmo ir niekšybių pelkėje.

Publikuojame rašytojo Romo Gudaičio 1988 metais parašytą ir tuo metu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbtą straipsnį : „Mes – iš peršautų dainų krašto“. Nėra taip svarbu, kad rašytojas, iš straipsnio matosi, tuo laiku bandė iš dalies atiduoti išankstinę duoklę su okupacine Sovietų Sąjungos valdžia ranka rankon dirbusios tuometinės Lietuvos komunistų partijos ideologų gamintai ginkluoto lietuvių pasipriešinimo okupacijai vertinimo opinijai,  jei, gink dieve, iš sovietų priespaudos išsivaduoti nelabai pavyktų ir pabijojo atskleisti visišką partizaninės Lietuvos kovos prieš okupaciją esmę bei priežastis – jas ir taip anoji lietuvių karta puikiai žinojo, tačiau straipsnyje buvusios engiama tiesos viešas gurkšnis žaibu perskrodė Lietuvą ir perkūnu sudrebino okupantų bei jiems tarnavusių dabartinių socialdemokratų ideologinių protėvių sostus.

Šiose vietovėse sukosi straipsnyje aprašomi įvykiai. Marijampolės rajonas, Igliauka. Iglės ežeras.

Šiose vietovėse sukosi straipsnyje aprašomi įvykiai. Marijampolės rajonas, Igliauka. Iglės ežeras.

Viso kaimo šunys loja, Gal stribukai jau atjoja… Hm, atjoja? Paskutinis žodis – dėl rimo. Suvalkijoj, Dzūkijoj – stribai, Rytų Aukštaitijoj – skrebai, o mes kietakaktiškai tebevadiname juos liaudies gynėjais. Tik iš kur kaimiškame pavadinime kandi pajuoka, šaltukas? Ar maža jų springo, laistė šią žemę savo krauju, nesudejavę krito nuo smūgių iš pasalų, ar maža šliauždavo iš paskutiniųjų per plaukiančius rugius, palikdami paskui save raudoną šliūžę? Ar retai gyviems meistriškai išpjaustinėdavo penkiakampes žvaigždes nugarose, o mirtį pasitikti sukąstais dantim tekdavo tai šalvenančiais vidurnakčiais, juodoj kaip sustingęs siaubas tamsoj, be riktelėjimo „Tegyvuoja draugas Stalinas!”, tai žalsvoj mėnesienoj abejingai mirksint žvaigždėms ir dar abejingiau ambrijant šunims, kurie, rodos, niekad ir netūnodavo būdose – skalydavo ir skalydavo? Ar maža jų korė, pjaustinėjo jiems liežuvius, akis badė, skandino juos atkampiausiose balose ir raistuose, kad amžiams be žinios pražūtų? Ar stigo drąsių ir narsių vyrų, ne vien aklai už išžudytus savuosius, gimines, kaimynus keršijusių, bet ir šventai tikėjusių kovos prasme, partija, žemės perdalijimo teisybe? Argi pagaliau negynė jie liaudies, kaimiečio nuo teroro?

Gynė. O paprastas žmogelis sulietuvino rusišką žodį „istrebiteli” – naikintojai. Niekuo čia dėti rusai, du šimtai tūkstančių su kaupu jų kalbos žodžių ir Dalio žodynas.

Šitas žodis pirmąsyk čaižiai nuskambėjo Berijos kabinete, ir tai nutiko atgriaudėjus frontui į Lietuvą, kai pasidarė aišku,jog viskas vyks pagal strateginį Vado (Stalino. PL pastaba) planą – aštrės klasių kova, bus paskelbta amnestija, o po trejų metų iš girių sugrįžę amnestuotieji bus surankioti, naujakuriai gaus žemės, statysis trobesius, padidins svyruojančiųjų vidutinių valstiečių tarpsluoksnį ir priešiškąją buožių klasę. Lavrentijus Pavlovičius už spygliuota tvora aptvertus lagerius ir tobulai sutvarkytus kalėjimus dar nebuvo tapęs maršalu, jam dar buvo likę septyneri metai energingos veiklos liaudies ir visų tarybinių tautų labui, todėl pasitaisė uniformuotasai kalnų erelis vieną gražią dieną pensnė ant kumpos nosies, paspaudinėjo mygtukus, neskambtelėjęs dėl menkos problemos šeimininkui (šias detales veltui atiduodu kolegos romanui ar talentingos pjesės remarkui), ir trumpai apibūdino išsitempusiems valdiniams gražučiukę idėją: oficialiai j i e tegu vadinasi liaudies gynėjai, o neoficialiai – naikintojai.

Be vietinių kolaborantų Berijai būtų buvę sunku.Bet jie uoliai tarnavo okupantams.Nuotraukoje - Justas Paleckis.

Be vietinių kolaborantų Berijai būtų buvę sunku.Bet jie uoliai tarnavo okupantams.Nuotraukoje: Justas Paleckis. Nuorodą i vikipediją įdėta neatsitiktinai – ten, kaip minėta straipsnio pradžioje, bandomas išplauti savanoriško kolaboranto munduras. Paleckis, pasak Vikipedijos, okupuotai Lietuvai vadovavo, atseit, SSSR valdžios valia.

Todėl ir stribai, todėl ir skrebai, kad tarp gynėjų (tikrų!) apsčiai buvo girtuoklių, tinginių, tamsių, kerštingų, žiaurių žmonių. Kulkos, paikai pro smilkinius švilpdamos, neskyrė inteligencijos nuo paikiausios besmegenystės, tad šienavo, skynė ir juos. Į grabus guldė ir juos. Šautuvų salvės varnas nuo šventorių medžių baidydavo ir tokių žuvusiųjų „žygdarbių atminimui”. Pernelyg atvirai jie džiūgaudavo bunkerių nesuradę, besislapstančiųjų neaptikę, ūžtat rūkytų lašinių paltis, kumpius, karkas, puodynes su medum ir sviestu užuosdavo geriau nei mokyti kareivių šunes, – juk gėrybių eksproprijavimas vakaro vaišėms ir išnešimui buvo klasinės teisybės pasireiškimas, neišardomos proletariato ir valstiečių sąjungos bei aukšto idėjinio sąmoningumo forma. Verdančiuos taukuos spragsinti, spirgučiais žėruojanti kiaušinienė, sakrališkas jos aromatas, žadinąs apetitą, kad jautį sukirstum lyg po valako orės ( žemės arimas rankiniu plūgu, labai sunkus darbas. PL. pastaba ), gaspadinės pirštais iš kunkuliuojančio puodo išgriebtas pusžalis padaiguotas gaidys, svogūnai, duonos kepalas, duonriekis ir įžemijusi rupi, rodos, nuo krakosmečių „čėdyta” juodai dienai druska – tai vis klasių kovos realios detalės ir simboliai.

Ne visi? Žinoma, ne: dar virpančia gaspadoriaus ranka, dantim išplėštas kamštis iš butelio, kuriame žvilga pieno balzganumo ar skaidrus lyg ašara skystis. Visi buvo „tos rebekės”, „tos bjaurybės” skanautojai, žinovai, ir daugeliui, oi daugeliui dantis sugeldavo dėl niekingai menkos kleboniškos taurės, „gadytos” kalėdojimui ir neatitinkančios kovos masto, nes mirties baimę, nerimą, gyvulišką nuovargį įstengdavo nuplauti tik „lietuviškas” maukimas artipilnėm stiklinėm. Ir tapdavo narsiai iškliukinta stiklinė paskutinė. Ir tasai, kuris iš pasalų taikydavo į krūtinę, nurydavo sprangią tąsią seilę ir, nuspausdamas gaiduką, sušnibždėdavo: „Dvėsk, sovietiškas, bolševikiškas šunie, Stalino pakalike!” Ir kulkos knežindavo girtas galvas. Užsimaukšlindavo ant akių skarutes gražesnės mergos ir apsiskarmaluodavo ubagių „šlebėm”. Ir besižegnodavo kamarose senukės, aikčiodavo, dejuodavo nuo įgėrusiųjų piktžodžiavimo ir rijimo, burnojimo ir lakimo.

Kuo tamsesnis, primityvesnis gynėjas – tuo labiau gyrėsi savais žygdarbiais ir galybe, tuo labiau stengėsi žmogelį baltosiom meškom pagąsdinti, nesąmoningam elementui klasinio sąmoningumo įpūsti. Beraštis galėjo dešimčiai metų gaspadorių į kalėjimą įkišti vien už tai, kad vietelėje už tvarto, kur ir ciesorius Mikalojus pėstute nugoglindavo, pamatydavo skiautelę laikraščio, tarybinio laikraščio. Iš visų asilų baisiausias, kaip žinoma, ginkluotas, drebinąs stubas žvilgsniu iš padilbų, kumščiu, automato buože.

Linksmai nelinksmas su šiais vyrais būdavo gaspadoriaus nuolankumas, kartais tekdavo ir prakeiktų velnio lašų, smarvės dziubtelt („Mus girdai, lakdini, o pats, rupūže?.. Varnom sulesinsim, kur bunkeris?!), bet nieku gyvu nepasigert, tuojautės atplumpins kiti vyrai mūrai miltų, lašinių, naminės ir kiaušinienės. Pilvui ir bunkeriams. Ir reikės, Dievuliui už šią laimingai praleistą dieną dėkojant, už šią naktį šimtus sveikamarijų sukalbant, vykdyti kitos valdžios įsakymus ir prisakymus.

Stribo Stanislovo Apyvalos gauja.

Stribo Stanislovo Apyvalos gauja.

O turto grobstymai vežant žmones? Dabar mes išvežimus mandrai vadiname deportacijom, nors Berija, galvą guldau, per daug buvo užsiėmęs Krymo totorių ir Šiaurės Kaukazo tautų apgyvendinimu už Aralo jūros, Uralo kalnų ir nekvaršino dabar jau maršališkos savo galvos dėl terminologijos su lotyniškom šaknim. Kelinta dalis turto būdavo išdalinama varguoliams, naujakuriams, nukentėjusiems? O kelintą sąmoningi kovotojai paprasčiausiai pasiglemždavo, parduodavo, išmainydavo į naminę? Taip pat ir varganą skarbą, skurdžius rakandus tų, neteisingai išbuožintųjų, kurių interesus pagal nesuteptą idėją jie privalėjo ginti? Ir dar ilgai po išvežimo apleista, sirata tapusi sodyba būdavo plėšiama, kol namas likdavo be langų ir durų, o kluonas – be grėblių ir arpų. Tik mėšlo tvartuose neliesdavo.

Taip, didelė dalis tų, kurie atguldavo miestelių gatvėse ir aikštėse visuotiniam pabauginimui (irgi pagal rūpestingas Berijos instrukcijas), buvo žiaurūs. Bet daugiau buvo žuvusių nekaltųjų, verpeto kruvina puta atplukdytų pagal svetimtaučio karininko ar lietuvio komandą į purvyną prie valsčių raštinių ir būstų nudrėbtų. Kaip pavadinsime tuos, kurie kaišiodavo lavonams į lūpas papirosus „Belomorkanal” ar šlapindavosi šalia, miestelio moterų ir vaikų nesidrovėdami?..

Gyvenimas patvirtino paprasto žmogelio nuojautą. Tik menka dalis „tikrųjų”, raštingesnių gynėjų prasimušė į valdžią, per visas reorganizacijas, kampanijas išnešiojo biurokrato, šiaip padoraus vadovo naštą, kaukę ir kryžių, net inteligentais tapo.

Bet kas šiandien besuskaičiuos, kiek ekskovotojų nuo „rašalo” (pigus vynas. PL pastaba) violetiniais veidais ir užgrūdintom mėlynom nosim mirė patvorių varnalėšynuos, kiek, visų niekinami ir pajuokiami, užsidegė nuo degtinės, nes lemtingą akimirką pašonėj nebūdavo bendražygių, kurie šlapinimusi tiesiai į gerklę užgesintų, kiek užduso karvidžių mėšle ir siloso duobėse?! Ir visi išsijuosę keikė, koneveikė tarybų valdžią, išdavikus partijoje, ir visiems atrodė, kad tik jie – labiausiai nukentėję, didžiai nusipelnę, o valdžia dabar remianti tuos, su kuriais jie kovojo. „Būk sveikas, jebitute, aš po pirmos manufaktūra užkandu!..” – ir pauostydavo mėšliną šimtasiūlę… Ir tulžingoj girtoj neapykantoj kankinamai merdėdami, ir nuo plyšusios širdies žūdami, jie ilgėdavosi kruvinųjų metų, kada buvo visagaliai, kada buvo reikalingi. „Kapitonas be manęs nė žingsnio, tu prieštankine šitą buožyną svilstelk!..” Ir paskutinį mirksnį ruginės ir denatūrato išplautose smegenyse nešmėkštelėdavo blaivi mintis ar bent atgailos šešėlis.

Marijampolės rajonas. Liuliškio dvaro pastatas šalia Žuvinto rezervato palių. Daukšių partizanų kovos su stribais buvęs štabas.

Marijampolės rajonas. Liuliškio dvaro pastatas šalia Žuvinto rezervato palių. Daukšių partizanų kovos su stribais buvęs štabas.

Vytautas Bubnys Senavaičio paveikslu pirmasis tarė skaudžią tiesą apie šiuos žmones, apie jų bejėgiškumą suvokti politikos zigzagus, prisitaikyti, dorai pripažinti kaltę ir tikrąjį savo vaidmenį pjautynėse, kurių strategija ir taktika, jų nelaimei, tikrai buvo parengta ne Lietuvoj.

Valdžia dėmesinga gyviesiems: susitikimai, sąskrydžiai, proginis pompastiškas medalių, garbės raštų dalijimas… Net ir teisė nusipirkti karo dalyvių parduotuvėj bulgariškų konservuotų žirnelių. Tačiau protingesnieji suvokia drungnai šalto jautrumo formalumą: jų žuvusiųjų draugų atminimas šaukte šaukiasi tiesos, apvalytos nuo pilietinės frazeologijos lako, nuo klaidų ir perlenkimų, nutylėjimo. Poliklinikų ir ligoninių koridoriuos klibinkščiuodami jie laukia… ne, ne deficitinių vaistų geliančioms širdims ir randams, – tiesos… Tyro jos gurkšnio tarsi vandens iš jaunystės šaltinio.

Ar mes – rašytojai ir istorikai – pajėgsim kada atsakyti į klausimą, kodėl artojo rankose vietoj žagrės rankenų, šakės koto, vežimo dyselio – šautuvas?

Kas ne su mumis – tas prieš mus!.. Ar šaipėsi šėtonas, klausydamasis šito šėtoniškiausio lozungo? Katrie – ar balti, ar žali, ar raudoni – geriau ir mikliau daužė dantis, talžė ir spardė? Arba su mumis į girią, arba!.. Daug vyrų išvaikščiojo negandą aštriais peilio ašmenim, daug išlaviravo, tačiau tūkstančiai ir išėjo – į girias, bunkerius ar savas slėptuves, į iliuzinį valsčiaus miestelių prieglobstį, už kurį tekdavo brangiai mokėti. Ne tik gyvybių kaina. Vaikščiojimu su šautuvu pas tuos, su kuriais piemenauta, bernauta, vienas vargas vargta, gardžiausia už svieto gardumynus apipelijusi duonos pluta krimsta.

Liaudies atminty priešinga pusė nevadinama laisvės armija, tai irgi negailestingas vertinimas. Su pasibaisėjimu žmogelis slopino sieloj riksmą dėl brolio, einančio su peiliu prieš brolį, dėl pardavinėjimų už Judo sidabrinius. Tasai tylenis paprastas žmogelis širdy geriau už mūsų filosofizmus ir sofizmus suvokė, koksai daiktas yra mūsų, lietuvių, nacionalinis charakteris. Deja, per velnišką kažkieno skubėjimą ir lenktyniavimą čiaukšt braukšt atraportuoti, jog kolūkinė santvarka per pirmus mėnesius pasiekė grandiozinių pergalių, tapo rojum, kur kolūkiečiai klubuose-skaityklose tik skaito, tik skaito sienlaikraščius ir brošiūras, tik dainuoja apie laimę!.. – žmonės negalėjo pasekti pėdom tų keliolikos Marijampolės ūkininkų, kurie patys susibūrė į kolūkį, nes žinojo: išvežimas ne už kalnų.

Stribų išniekinti negyvų Lietuvos partizanų kūnai.

Stribų išniekinti negyvų Lietuvos partizanų kūnai.

Ir daugybę nerašytų draudimų. Štai tokį: šiukštu aušint burną, pliurpti, kad kovose dalyvavo pasienio ir vidaus kariuomenė. Bet juk visi žinom: dalyvavo! Ar šitas „valstybinės paslapties išdavimas” sudrebins socialistinės santvarkos pamatus?! Neabejoju nutylėjimo kenksmingumu. Va, pakeliu akis nuo stalo – ir matau juos, jaunus vaikinukus, beveik vaikus. Rusės, kazachės motinos juos išlydėjo į armiją tikėdamos, jog karas baigėsi, jog šiurpus pranešimų apie žuvusiuosius metas – jau praeitis. O jie sudėdavo galvas iš kulkosvaidžių iššaudyti Lietuvos laukuose. Tada kariuomenės dalyvavimas ginkluotuose susirėmimuose, karinės miestelių ir miestų įgulos besipriešinančiųjų ir radijo stočių buvo traktuojamos kaip „čingischaniškos okupacijos” įrodymas, kaip pavergiantis lietuvių tautą autokratijos smurtas. Kiek svyruojančių ir karštakošių galvų ši prieštaringa situacija pastūmėjo tiesiai į kapo duobę, suponavo vieną tragiškiausių paradoksų – karo (ne paprasto, su senamadiškom armotom, o atominio!) geidimą ir absurdišką įsitikinimą, kad atominių bombų kruša pasipils ne ant Lietuvos, ne ant savo valsčiaus, savos sodybos. Kas privertė patikėti šiuo klaikiu „Amerikos balso” kliedesiu?! O juk neteko girdėti, kad už tūkstančius pražudytųjų kas nors užatlantėj prisiimtų kaltę, taigi jei kieno siela ir degs, raitysis nuo kančių pragare, tai, manyčiau, ir tų, kurie atominį karą Mačiuliškėms, Zomčinei ir Pielkavai žadėjo šeštadienį, perkėlė į sekmadienį ir dėl atvelykio galutinę sovietų pražūties datą nustatė pirmadienį.

Tęsinys seka

pl-logo-mini