Sovietinės Lietuvos realija. Priverstinis darbas kolūkyje. Nedirbsi jame už beveik veltui – negausi žemės grūdams pasisėti ir neturėsi ką valgyti.

(tęsinys)

Nepasitikėjimą kelia nuostabiai vienoda tardymo protokolų frazeologija. Aha, tai jūs, gerbiamasai, sensacingai žudikus, banditus reabilituoti trokštat?

Į šį „provininkų maloningų” kaltinimą aš leisiu sau neatsakyti, nes mąstau apie tuos, kurie už menką nieką, o dažniausiai ir iš niekur nieko gaudavo dešimt metų, neretai ir visus dvidešimt penkerius, – tų vienodų it vandens lašai „prisipažinimų” intuityvus dešifravimas bylotų, kokia prieškarinės Lubiankos ir Vyšinskio veiklos įtaka, taip sakant, efektas. Falsifikacijos „algebra” – dauguma algebros nesimokiusių tardytojų ją neblogai išmanė. O kiek dingusiųjų be žinios? Kur jų palaikai ilsisi? Ar vien Lietuvoje, – juk tada po ištisus kapinynus vaikščiotume? Tik savo sielų didžiausio praskaidrėjimo ir broliškos šilumos momentais galime išvysti paskutines jų kančios akimirkas, jų golgotą, kada dešimtosios sekundės dalies pakakdavo budelio kirviu ar trasuojančiom kulkom perkirsti, perdalinti žmogų ir gyvenimą.

Literatūrai patalkins ir skubinai sudėtos dainos. Užrašyti jų variantai be naudos dūla tautosakininkų ir kitų žinybų archyvuose. Užuot skubėjusi apdainuoti genialųjį generalisimą Staliną, reguliariai mažinusį kainas – kartūno, šampano „Cimlianskoje”, juodųjų, raudonųjų ikrų ir visų visų prekių, užuot garbsčiusi socializmo triumfą Lietuvoje, nemirtingus liaudies žygdarbius, liaudis nemirtinga perleido šį darbą eiliakaliams, o pati į senąsias dainas įliejo aktualių posmų.

Pučia pučia šiaurūs vėjai,
Laužo aržuolo šakas.
Išveža mus bolševikai,
Išgabena mūs šeimas.

Grūto parkas. Tokiuose vagonuose lietuviai be maisto ir vandens buvo vežami į Sibirą. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Grūto parkas. Tokiuose vagonuose lietuviai be maisto ir vandens buvo vežami į Sibirą. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Ar čia dundančio vagone Irkutsko link didžiažemio „ideologinė diversija”? O gal sykiais to, kuris liko „savanoriškai pasirašyti į kolūkį”, jį pralaikė kiaurą kovo naktį po lašančiais varvekliais šiaip sau, – gal tai jis apdainavo neturtingo savo kaimyno išvežimą, jo mažų vaikų klyksmą speige? Sakote, neaukštas šios dainos meninis lygis? Nieko nepadarysi – nuoga aktualija, nes vieni dardėjo, o kiti tuo metu drebėjo, mėgdžiojo Majakovskį, rašė himnus-psalmes mylimam Mokytojui, vienas labai talentingas poetas kilnojo taurę kaimelyje tarp amžinai žalių Varėnos šilų, kad bent akimirką užmirštų „literatūrinę misiją”, kuriai buvo pasmerktas. Tai kokios dainos brendo paskutiniųjų tautosakos kūrėjų dvasioj, brėžėsi genuose dar tik pradėtųjų, dar įsčiose nešiojamųjų? Juk kiekvienas žmogus iki šio momento buvo kūrėjas ar platintojas. Ar šiuos kruviniausius

Lietuvos istorijoje metus galiausiai būtų lyriškai apibendrinęs graudus mūsų dainų ir pasakų, sakmių ir legendų švelnumas?

Tačiau dainas suvarpė šūviai.

Prieštaraujate? Tuojau sutrinsit į miltus saviveiklininkų skaičiais, dainų ir šokių švenčių masiškumu?..

Dainavo žmoneliai ir susikūrus kolūkiams, aplaistant žvirblio purptelėjimo nevertus darbadienius ir jų nurašymą už visokiausius prasižengimus. Dar skambėjo daina – saldus užsimiršimas, įdvasintas liaudies protestas prieš „brigadierių” ir pirmininkų savivalę. Tilo ir nutilo amžių aidu.

Šūviai ir prievartinis žmonių nuvarymas, atplėšimas nuo žemės, pasikeitęs likusiųjų darbas, jo prasmė ir tikslas – tai ir tautosakos, liaudies kūrybos agonija. O paskui jau pragaištin-
gai įsimaišė, kėsindamiesi dainą pribaigti, civilizaciniai, kosmopolitiniai dvidešimtojo amžiaus atributai su technologijos progresu ir dvasios standartais, nepripažįstančiais santvarkų, tradicijų ir valstybių sienų. Saviveiklinis radijo, televizijos, masinių švenčių, užstalės progų dainavimas – tai tik mūsų atodūsis, mūsų ilgesys.

Sovietų Sąjunga 1940 metais buvo geriausi fašistinės Vokietijos draugė. Dekanozovas (pirmas viduryje) svečiavosi pas Hitlerį Reicho kanceliarijoje. Nuotr. starikov.ru

Sovietų Sąjunga 1940 metais buvo geriausia fašistinės Vokietijos draugė. Dekanozovas (pirmas viduryje) svečiavosi pas Hitlerį Reicho kanceliarijoje. Nuotr. starikov.ru

Dekanozovas( 1940 sovietams okupavus Lietuvą, buvo jų įgaliotiniu. PL pastaba ) Lietuvoje tikrai yra kai ką nuveikęs. Tas pats Dekanozovas, kuris penkiasdešimt trečiųjų gruodžio mėnesį, nespėjęs papasakoti, kodėl nutylėjo tikslią karo datą (ją konfidencialiai pranešė Vokietijos pasiuntinys), jau be generolo antpečių buvo sušaudytas su savo patronu Berija. Laikas sutrukdė. Būkim ramūs: argi apsiriboję būtų sufabrikavimu bylos vieninteliam Liaudies Komisarų tarybos pirmininko pavaduotojui, plano komisijos pirmininkui Juozui Vaišnorui? Į suregztą, sufalsifikuotą „ryšių su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu tinklą” būtų pakliuvę nemaža vadovų. O gydytojai? Jei rimtai buvo tvirtinama, kad Gorkį ( įžymus rusų rašytojas. PL pastaba ) nunuodiję liaudies priešai baltais chalatais, tai kokia puiki proga susodinti Vilniaus gydytojus (pasinaudojus, tarkim, kad ir Petro Cvirkos staigia mirtimi ligoninėje)!

Gal jau vieną kartą imkime ir prabilkime apie kariškas direktyvas, jų vykdymą. Manau, kad bus sukurti istoriniai romanai (autentiški, dokumentiniai) su tokia scena: vidurnaktį, suskambėjus kabinete telefonui, būdavo kaukštelėjama kulnais: „Klausau!”

Lietuvoje tuo metu dirbo ir Michailas Andrejevičius Suslovas, po Chruščiovo pašalinimo, kaip teko palaimingai savo kailiu patirti mums visiems, vadovavęs ideologijai ir nuvairavęs ją ligi stagnacijos ledo. Matyt, ne tik respublikos vadovų, bet pirmučiausia jo nuopelnas – vardinės telegramos į Kremlių „tautų tėvui”! Gal ir karjera – jų dėka. Stulbinantys istoriniai dokumentai! Visa tik šimtu ir daugiau procentų – grūdų paruošos, raudonosios gurguolės ( sovietų ideologinis veiksmas, po “savanoriškumo” kauke paslėptas žemės ūkio produkcijos iš valstiečių atiminėjimas. PL pastaba ) su paskutiniais valstiečių grūdais, „savanoriškai, džiaugsmingai” atiduodamais valstybės fondui, paskolos, balsavimų suvestinės…

Sovietai sušaudo politinius kalinius, tarp jų ir lietuvius. Sibiras, Norilsko lageriai 1949 metai. Nuotr. vitki.org

Sovietai sušaudo politinius kalinius, tarp jų ir lietuvius. Sibiras, Norilsko lageriai 1949 metai. Nuotr. vitki.org

Šiandien mes baisimės „ideologinio darbo spragomis”, išplitusiu skepticizmu, nenoru darbo dirbti – o juk viskas evoliucionavo iš pagražinimo pilių ir melo bokštų, iš siekimo gyvenimą paversti popierine idile. Argi čia TIK asmenybės kultas? Argi mes su juo, su baimės ir stingulio chimera, visiems laikams susidorojom, vidurnaktį „stalinecu” ir riksmais „Juozapai, nepasiduok kukurūzininkui!”, „Josif, deržis!” paminklą prie Vilniaus geležinkelio stoties nuversdami? ( Juozapas – Stalinas, kukurūzininkas – Nikita Chruščiovas, viešai pasmerkęs Stalino kultą ir represijas, kompartijos generalinis sekretorius, vėliau nuverstas ir pakeistas L. Brežnevu. PL pastaba ). Tikiu šventai, kad daug kam toks paaiškinimas labai patogus, bet juk mes – seniai nebe banda, kurią galima vesti įkyriu kerdžiaus raliavimu!

Man, tarkim, baisiai maga patyrinėti 99,89 procento rinkėjų, balsavusių tais metais už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus. Kaip matome, susilaikiusiųjų tik menka dalelė, nes juk „prieš”, patys suprantate, nebalsavo niekas. Kas gi susilaikė? Ogi penki aktyvistai, kurie Igliškėliuose per pūgą balsavo, už kluono skubinai kimšdami biuletenius, nes po kaimus bastytis su urna bijojo. Vadinasi, laikykim šiuos biuletenius negaliojančiais. Be gražaus skaičiaus it nuodingas grybas augo, plėtėsi ideologinis idiotizmas, kurio propagandiniais pelėsiais bandėme mulkinti liaudį, o jinai atsidėkodama irgi kai kuo atsimokėdavo.

Džiaugdavomės, jog literatūros ginklas – taiklios užuominos. Žavėdavomės tos „Ezopo kalbos” užmoju ir drąsa, inkrustuodavom ją į socialistinį realizmą, puikiai suvokdami, jog tikroji drąsa melo ir nutylėjimo liūne, kur mes visi – ir tie, kurie rašo, ir tie, kurie skaito ir lyg riešutus gliaudo išbarstytas tekste mįsles.

Bet ar galim lyg vaikas barškučiu džiaugtis subtilių užuominų blizgučiais dabar, kai visi jau regime, kokios ugninės ados, kokių pastangų, kokios vienybės reikia dogmatizmo pamatams, apsidraudėliškumo bastionams sugriauti? Kai visi pajutome, kas yra nesusišnekėjimas ir netikėjimo vakuumas, krizės kilpa?

sandelis

Pokarinio kolūkio grūdų sandėlis. Dažniausiai tuščias.

Metas garsiai prabilti apie tikrąją žalą, kurią padarė valstiečių išgujimas, atplėšimas nuo žemės, tūkstantmetės pasaulėjautos ir tradicijų susprogdinimas.

Nuo gimtosios Igliaukos – vienas kitas buldozerių dar nenugraužtas kalniukas, viena kita pakriūtėlė, o jau nuo Igliškėlių – laukai lygūs kaip stalas. Žvalgaisi į Amalvos ežero mėlynę, palių pusėn, kur ganosi nebaikščios stirnos, ir tyliai sau prisieki: bevardžiai ir žinomi kapai – ne vieta triukšmui. Čia tik tykiai atsidūsėti belieka: juk kam pateiksi sąskaitą? Ir kokia teise? Čia tik sielą nuo negerų apnašų, nuo rutinos nuplauni, praskaidrini, ir tavęs niekaip nepalieka mintys… mintys… J e i g u…

Jeigu ne Stalino, mąsliai dūminančio „Hercogovina-Flor” tabaką, pypkės mostas (ir kaip, isteriškai klykaujant ALELIUJA ir TEGYVUOJA JIS, nešovė į galveles atsakingiems draugams kartu su raportukais nusiųsti lietuviško naminio, stambiai krandžyto tabakėlio!), mostas, istoriškai nulėmęs respublikos sienas be Seinų ir Punsko ( Dabar Lenkijos teritorija, nors gyventojų didžiąją daugumą sudaro lietuviai. PL pastaba ), išvežimų grafikus, kolektyvizacijos tempus, kuriuos naminiai pataikūnai laikė dar ir per lėtais.

Jeigu kolektyvizacija būtų prasidėjusi po „lietuviškojo nepo” ( ekonominė sistema, Sovietų Sąjungoje vykdyta 1929 metais, leidusi privačią gamybą ir smarkiai pakėlusi susmegusią ekonomiką. Tačiau greitai buvo panaikinta ir Sovietų Sąjungoje dirbtinai sukelta bado epidemija, nusinešusi į kapus milijonus žmonių. PL pastaba ), tai yra jau po koksagizų, kiaulių odų lupimo nesąmonių, kukurūzų blefo laikais (bala nematė – pasėję blefą, būtume pjovę aukso burbuoles ir jomis švelniai daužę makaules „nevierniem Tamošiam”, vis dar netikintiem kolektyvinio ūkio pranašumais)! Jeigu būtų pagalvota, jog ekspropriacinis ūkių draskymas, urminis žmonių varymas į kolūkius, urvinis pliaukšėjimas bizūnu ir melas, demagogija sukels psichologinį valstiečio pasipriešinimą, sukurs antidorovišką atmosferą, jau miestuose persiduos kitoms kartoms ir kirsis su tauriausiais socializmo tikslais! Ir baisiausia – kad bus smogta pasitikėjimui valdžia ir ideologija, pasitikėjimui, kurį atgauti bus ne taip lengva. (Pasitikėjimo valdžia vakumas šiandieną – to pasekmė. PL pastaba )

(Viena tauta folkloro iš kitos nesiskolina. Išimtis – tik keiksmažodžiai, kurie labai jau sąlygiškai priskirtini liaudies dvasios „aukso fondui”. Tačiau „vsio vokrug kolchoznoje, vsio vokrug mojo” ( vertimas: viskas, kas aplink – kolūkio, viskas, kas aplink – mano ), deja, įgijo lietuvišką variantą ne tik kaime.)

Jeigu būtų vežama ne į Sibirą ar Šiaurę (o tatai liaudies sąmonėje dar skaudžiai asocijavosi su tautų kalėjimu, katorga, rusinimu, Muravjovo kartuvėmis ir Kražių skerdynėm), o bent jau į laukine Zaporožės stepe virtusius numelioruotus Rytprūsių, tapusių Kaliningrado sritim, laukus, pertręštus zuperiu, kur augo žolė sulig arklio karčiais, kur krūmais ir kiečiais apžėlę sodai su klastingai aukų tykančiais šuliniais lūždavo nuo obuolių, kriaušių, kur pirmieji atvežtieji iš nejuodžemio zonos rusų kolūkiečiai – daugiausia moterys, paaugliai ir seniai – kaip išmanydami lipdėsi iš glazūruotų koklių ir molio krosnis, rausėsi žemines!

Paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams. Daukšiai, Marijampolės rajonas. pasauliolietuvis.com

Paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams. Daukšiai, Marijampolės rajonas. pasauliolietuvis.com

Pagaliau jeigu valstietis nuo keturiasdšimt ketvirtųjų vasaros nebūtų pradėtas mokyti: kada sėti žiemkenčius… kada skusti ražienas, ačiū Lysenkai ( sovietinis pseudoagronomas, daręs didelę įtaką nederliui. PL pastaba ), gerai… kad pūdymai – puiku… kad… Iki absurdiškiausių kvadratinių lizdinių būdų ( prievartinis kukurūzų sėjos būdas. Beje, tuometinėms kukurūzų veislėms augti Lietuvoje buvo per šalta, tačiau žmones vistiek vertė juos auginti. PL pastaba ) kišimo ūkininkui į gerklę. O dažniausiai juk mokė darbuotojai su partiniais bilietais kišenėse, deja, miežį beviltiškai painioję su aviža.

Kiek vadovaujančiųjų iš tolo ir žlugdytojų, komanduotųjų vietoje smaugė ir taip dūstančius nuo nepakeliamų mokesčių MTS ( mašinų – traktorių stotys. Kadangi žmonėms buvo neleidžiama turėti savo traktorių, jie galėdavo juos išsinuomoti už nepakeliamą kainą tik iš MTS. PL pastaba. ) ir valstybei ūkius, kiek jų trypė suktinius ant paprastų žmonių galvų, kiek nugyveno, nuvadovavo, apiplėšė ir išmovė kitur! Taipgi vadovauti ir mokyti. Arba statytis miestuose mūriukus. O jų vieton veždavo vis naujus, naujus…

Juozas Žiugžda. Gimęs Marijampolės rajono Daukšių apylinkėse, Plynių kaime. Beatodairiškai rėmė sovietinį režimą, Lietuvoje buvo vienas jo ideologų. Šlovino Staliną, Komunistų partiją ir rusų tautą, niekino lietuvių tautos praeitį, klastojo faktus istorijos leidiniuose, istorijos procesus, visuomenės pažangą aiškino vien klasių kova ir revoliucijomis. Marijampolės archyvo nuotrauka.

Juozas Žiugžda. Gimęs Marijampolės rajono Daukšių apylinkėse, Plynių kaime. Beatodairiškai rėmė sovietinį režimą, Lietuvoje buvo vienas jo ideologų. Šlovino Staliną, Komunistų partiją ir rusų tautą, niekino lietuvių tautos praeitį, klastojo faktus istorijos leidiniuose, istorijos procesus, visuomenės pažangą aiškino vien klasių kova ir revoliucijomis. Marijampolės archyvo nuotrauka.

Šviežiai žvilgtelkim į „vieningos srovės” teoriją. Stačiai stebuklas, kad ji nepražudė mūsų valdžios vyrų, juk, sakykim, Justui Paleckiui šią „ydą” inkriminuoti buvo paprastutis daiktas. O nutylima J. Žiugždos, G. Zimano veikla? Nemaža įvairių „teoretikų-praktikų” pasidarbuota užčiaupiant burną kiekvienam, kitaip mąstančiam, nacionalizmo ir antisemitizmo baubais, švaistantis tarnybiniais vėzdais. O jau etikečių lipdymo miklumas – su jokiais muilais nenusimazgodavo prasikaltusieji! Ar mes būsime pagaliau atleisti nuo privilegijos mazgotis nepagrįstų ideologinių kaltinimų purvą, ar išsivaduosime nuo malonaus bendravimo su mėgėjais įrodinėti „budrumą”? Ar paliaus klestėjęs šis „menas”, ar žlugs jo atmainos, kurių daugiau nei devyngalvės hidros galvų?

Rašau ir galvoju: kaip sunku išmesti iš kišenių vidinės cenzūros akmenis, išlįsti iš akivaro, kaip lengva kai kam nukriokuot su straipsniu „pasikonsultuoti kur reikia”, pademonstruoti „atsakomybę”, „redagavimo normą” ir „polemiškai užaštrinti”: neteisybė, kad dainos peršautos… o kolektyvizacijos metodų sutirštinimas, žinote, objektyviai… Stop!

Objektyviai tarnauja klasiniam priešui, taip?.. Ne ne, ką jūs, tačiau mano pereiga vis dėlto verčia objektyviai ir reikliai… Kaip baigiasi ginčas? Aišku, brolišku apsikabinimu.

Atspindėdamos karą, daugelio tautų literatūros apibendrino žmogaus didybę ir apnuogino jo menkystę, dvasios aukštumą ir rafinuoto bei „paprasto” (Michailas Romas) fašizmo esmę. O lietuvių literatūrai kraujuojantis gyvuonis buvo ir bus pokaris.

Ir aidint egzaltacijos sacharinu pasaldintoms televizijos, radijo, koncertų dainoms, užsikimšęs nuo jų ausis, aš sugrįžtu į peršautų dainų kraštą, į vaikystę Pielkavoj ir Zomčinėj, Igliškėliuose, Sasnavoj ir Gavėnynėj, į tęsiamas vyrų dainas po kuliamosios kauksmo, į moterų talkos dainavimą, po linarūtės kojas durpinyčioj mazgojantis ir klausantis dėdės Petruko armonikos-”gramatikos” viliojančios polkos. Ir valsčių miesteliuose tarsi mažose tvirtovėse rengiasi išpuoliams ir ėjimui po kaimus (į gyvenimą? į mirtį?) valsčiaus aktyvas – pirmininkai, sekretoriai, paruošų įgaliotiniai, ir žygiuoja garnizonas, o paskui – iš garsaus Marijampolės miesto suvažiavę (ar suvežti) pagalbininkai, ir girgžda žali kareivių vežimai… Ir balti kailiniai, maskavimosi kombinezonai, slidės… Ir vilkiniai šunys… Ne vežimai – rogės prie valsčiaus… Apšerkšniję arkliai, kailiniuoti, mėlyno milo burkom apsivilkę ūkininkai… Ir vadina pirmininką viršaičiu, ir aiškinasi, kodėl neatpiltos pyliavos, kodėl neįvykdė miško vežimo, pastočių ir kelių taisymo prievolės… Ir girdžiu šauksmą:

Kadras iš kino filmo “Vienui vieni” apie Lietuvos pokarį.Lietuvos karininkai prisiekia kovoti su bolševikiniais okupantais ir jų vietiniais talkininkais – stribais.

„Sabotažas!” Ir daboklė – rūsys, kur tupi uždarytas ne vienas – pagalvoti, ištirti, pagąsdinti… Čia pasikaria jauni vyrai, tik ne šiandien, ne šiandien… Sodina kunigą, įtartą ryšiais su banditais, visur ieško komsorgo, taipgi įtarto ryšiu…

Žibučių žiedai ant buvusiųjų kapų Igliaukoje ir Igliškėliuose… O mintyse – melsvi žiedeliai ir po rasos lašą kiekvienam – nekaltiesiems, tik nekaltiesiems Magadane, Malakovo rajone, Vorkutoj…

Mes – iš peršautų dainų krašto. O jūs? Ir sielos apsivalymo akimirką iki šleikštulio smulkus atrodo mūsų nervingumas, kompleksai, tarpusavio santykių įtampa, karjerikės, mūsų žongliravimas idėjom ir tezėm, veidmainiavimo aukštoji matematika ir didžiai kilnūs, taurūs siekimai ant kuo patogesnės kėdės persitvarkymo labui užtūpti, gardesnį kąsnį apžioti.
Išsigydyti nuo šių ligų galime dvasios stiprybe. O ji – ten. Vienintelis mūsų vaistas – t e n.

Pabaiga.

pl-logo-mini