Milfordo_sasiauris

Milfordo sąsiauris.

Siaura jūros įlanka įsigraužusi į sausumą 15 km. Europietišką pavadinimą šiai vandens juostai XIX amžiaus 3-ame dešimtmetyje suteikė Johnas Grono, ruonių medžioklės laivo kapitonas iš Velso, pavadindamas jį savo gimtojo miesto Milford Heiveno Pietų Velse vardu. Tačiau maoriai, atvykdavę į sąsiaurio žiotyse plytinčią Anitos įlanką rinkti nefrito, šią vietą vadino Piopio – tahi tai yra Vienišo strazdo prieglobsčiu.

Strazdas buvęs ištikimas legendinio maorių tautosakos personažo Maujo palydovas. Buvo tikima, kad, pamylėjęs miegančią Mirties deivę, Maujis išrūpin-siąs žmonijai nemirtingumą. Nelaimė, rytą prižadinta strazdo giesmės ir suvokusi, kas įvyko, deivė iš įtūžio mirtinai sutraiškiusi Maujį tarp šlaunų. Nusiminęs paukštis nuskridęs į Milfordo sąsiaurį, čia gyvena vienišas ir atgailauja.

Maždaug prieš milijoną metų pietvakarinėje Pietų salos pakrantėje, ten, kur dabar Milfordo sąsiauris ir kiti fiordai, ledynai išvagojo stačius slėnius, išgraužė gilius siaurus tarpeklius. Maždaug prieš 10 000 metų tirpsmo vanduo sudarė Tasmano jūrą. Maorių legendoje apie šiuos įvykius porinama šiek tiek poetiškiau. Joje sakoma, kad Pietų sala yra pusiau nugrimzdusios kanojos korpusas, virtęs akmeniu, Jūros dievas aptašęs jį kirviu ir pavertęs tinkama gyventi žeme. Darbą jis pradėjo vakarinėje pakrantėje iš pietų, tad pietinė salos dalis ties Daskio sąsiauriu kiek nenusisekė. Eidamas šiauryn, jis dirbo vis mitriau, ir Milfordo sąsiauris, šiauriausias iš fiordų, – geriausias jo kūrinys.

Boveno_krioklys

Boveno krioklys.

Mirties deivė taip pat prikišo savo ranką. Ji taip sunerimo dėl to, kad ši vieta tokia patraukli, jog žmonėms atbaidyti užleido įkyrių vabzdžių spiečius – smulkius moskitus, kuriems įkandus smarkiai niežėjo. Spiečiai kilo iš Milfordo sąsiauryje esančio Moskitų kyšulio, čia ir šiandien vabzdžiai įkyriausi.

Mitros_virsune

Mitros viršūnė.

Pietiniame fiordo krante esanti 1691 m Mitros viršūnė – vienas iš aukščiausių tiesiai iš jūros kylančių kalnų. Tokį pavadinimą 1851 metais jam suteikė J. L. Stokesas – britų jūrų laivyno žvalgybinio laivo „Acheron” vyresnysis kapitono padėjėjas. Jam ši viršūnė pasirodė panaši į vyskupo mitrą. Kapitoną Stokesą pakerėjo aukštos sąsiaurio uolos, apie jas jis rašė: „Jų fone „Acheron” stiebai tiesiog išnyko.” Kaip ir daugumos Milfordo sąsiaurio kalnų, Mitros papėdėje žaliuoja atogrąžų miškai. Tai viena drėgniausių Naujosios Zelandijos vietų, joje labai gausiai palyja. Tuomet košiantys vėjai ir smarkūs lietūs trumpam paverčia fiordą stebuklinga krioklių šalimi, o keletas krioklių, genami stiprių ir staigių vėjo šuorų, netgi pašoka aukštai į dangų.

Fiorde daugybė įspūdingų krioklių, pavyzdžiui, Stirlingo krioklys, krintantis tiesiai į jūrą nuo keistų formų 146 m aukščio uolų, vadinamų Liūto ir Dramblio uolomis.

Maždaug 15 m aukštesnis Boveno krioklys, nuo pakrantės uolų krintantis į jūrą dviem pakopom. Ir vis vien šie kriokliai – vos menka srovelė, palyginti su Saderlendo krioklio kaskadomis, kurios pačiame fiordo gale trimis milžiniškais šuoliais iš Kvilo ežero šoka žemyn į Artūro upę. Krioklys yra 580 m aukščio, tai dešimtas pagal dydį pasaulio krioklys.

Saderlendo_krioklys

Saderlendo krioklys.

Krioklį atrado aukso ieškotojas Donaldas Sutherlandas, pirmą kartą aplankęs Milfordo sąsiaurį XIX amžiaus 7-ame dešimtmetyje medžiodamas ruonius. Jis davė sau įžadą: „Jei kada nors nuleisiu inkarą – tai įvyks šioje vietoje.” Šį pažadą jis ištesėjo 1877 metais apsigyvendamas prie Milfordo sąsiaurio. Jis mirė 1919-aisiais, sulaukęs aštuoniasdešimties. Fiordo atsiskyrėliu vadinamas škotų kilmės Sutherlandas šalia Frešvoterio baseino pasistatė namelį ir dvejus metus vienui vienas tyrinėjo aplinką, kol pas jį atvyko jo draugas Johnas Mackay. 1880 metų lapkritį, tyrinėdami raižytą Artūro upės slėnį, jie atsitiktinai užtiko Saderlendo krioklį.

Tik 1888 metais, įgaliotas provincijos valdžios, Sutherlandas prakirto taką iki krioklio. Iki tol krioklį pasiekdavo tik labai ryžtingi keliautojai. Jaunas topografas Willas Quillas, gavęs užduotį pažymėti šį taką žemėlapyje, užsiropštė į krioklio viršūnę ir rado ežerą, kuris dabar vadinamas jo vardu.

Sugrįžęs Quillas kolegoms pasakė: „Krioklio žiotys – tai gilus apie 100 jardų ilgumo tarpeklis. Vanduo srauniai ir su didele jėga veržiasi pro šį tarpeklį keldamas baisų triukšmą.

Po metų Quillas užsimušė nukritęs nuo Gertrūdos Balno – kalno, esančio visai netoli šios vietos. Sutherlando prakirstas kelias virto Milfordo tako – nelygaus, alinančio trijų dienų maršruto, nusidriekusio 50 km į šiaurę nuo Te Anau ežero iki pat Milfordo sąsiaurio galo – dalimi.

1890 metais Donaldas Sutherlandas vedė savo draugę našlę Elizabeth Samuel.

Nugyvenęs rizikingą gyvenimą: dvylikos metų be bilieto išvykęs iš savo šalies, septyniolikmetis tapęs raudonšvarkiu Garibaldi (Italijos partizanų generolo) armijoje, vėliau išplaukęs į jūrą, vertęsis ruonių medžiokle, silkių žūkle ir aukso paieškomis, po vedybų jis tapo viešbučio savininku. Minioms turistų plūstant prie krioklių, pora Milfordo sąsiaurio pakraštyje įkūrė Johno O’Groatso viešbutį.

Donaldas_Suterlandas

Donaldas Sutherlandas.

Šiandien lankytojai Saderlendo kriokliu gali grožėtis iš paukščio skrydžio arba nuo laivo, plukdančio turistus po Milfordo sąsiaurį, denio. Iš pietų šią vietą galima pasiekti ne tik pėsčiomis Milfordo taku, bet ir automobilių keliu, nutiestu tarp Te Anau ir Milfordo ir garsėjančiu neprilygstamais vaizdais.

Kalnuose palei fiordus gyvena vienas rečiausių pasaulio paukščių – besparnė vištelė. 50 metų šie 610 mm ūgio paukščiai buvo laikomi išnykusiais, kol 1948 metais buvo vėl aptikti šiose apylinkėse.

Pietinėje Mitros viršūnės papėdėje esanti Sinbado loma, kurioje Sutherlandas kadaise nesėkmingai žvalgėsi aukso – vienas iš paskutinių žinomų beveik išnykusios retosios kakapos – didelės neskraidančios naktinės papūgos – arealų.

Kadaise gelsvai žalių kakapų buvo tokia gusybė, kad triukšmingi jų patinų riks-mai naktimis neleisdavo tyrinėtojams užmigti. Šermuonėliai ir laivų žiurkės, išplitę XIX amžiaus pabaigoje, nusiaubė jų populiaciją.Nedažnai lankytojams pavyksta išvysti ir naktimis medžiojančius besparnius kivius. Tačiau graudžios jų giesmės, girdimos nuo sutemų iki aušros – tai dar viena įsimintina ir triukšminga Milfordo sąsiaurio atrakcija.

Milfordo_sasiauris1

Milfordo sąsiauris.