bl1

Įkaliname save minčių kankynėje

Jonas Žališkevičius

Jei į kuprą susitraukę žmonės pajėgtų mąstyti kaip lyderiai, šios temos nebūtų.

Kas atsitinka, kad žmogus suserga vėžiu? Kas tas vėžys, ar išgirdę tokio turinio nuosprendį jau turėtume bėgti į parduotuvę nusipirkti poriolikos kilogramų įkapių?

Gal vėžys yra išsigydomas? Gal juo galima nesusirgti ir dėl to visai nebūtina nerūkyti? Pažinojau daug visą savo gyvenimą prarūkiusių net stiprų naminį tabaką žmonių, kurių nei vieno mirties priežastimi nebuvo įvardintas vėžys.

Šiuolaikinė, vadinamoji tradicinė medicina ligų, tame tarpe ir vėžio atsiradimą, vystymąsi ir su tuo susijusius šalutinius poveikius bei reiškinius bando paaiškinti ir taikyti gydymo metodus, vadovaudamasi prieš keletą šimtų metų anglų mokslininko Izaoko Niutono atrastais ir suprastais makrogamtos dėsniais.

Protingasis anglas, galvodamas pagal schemą, “jei darysim taip, bus šitaip” suvokė, kad plika akimi matomos, ar esamais prietaisais pamatuotos priežastis ir pasekmė yra kertinis viso ko, ką tada galėjo žinoti žmonija egzistencijos pagrindas. Ir jis buvo teisus.

Garsusis Niutono obuolys, jį nupurčius nuo obelies, nekyla į dangų, o krenta žemyn, nes obuolį veikia žemės trauka. Ta traukos jėga, pagal mokslininką, yra tiesiog proporcinga ją sukeliančių kūnų masei bei atvirkščiai proporcinga atstumui tarp traukiančiojo ir traukiamojo kūnų. Žemė sveria daug ir pritraukia obuolį, nors obuoliukas taip pat turi savo svorį ir, pagal Niutoną, traukia į save žemę. Tik jis, lyginant su žeme, yra toks mažuliukas, kad tiek Niutonas, tiek ir jo teorijos pasekėjai neapsisunkino savęs pagalvoti, jog obuolio trauka, remiantis tuo pačiu Niutono suprastu dėsniu veikia ir mūsų didžiulį žemės rutulį. Sakau didžiulį, nes lyginu su obuoliu, tačiau, jei kalbėtume apie šiai dienai žmogaus sugebėtus pastebėti ir savo sukurtais prietaisais išmatuoti, pasverti, ar kitaip mūsų suvokimo receptoriams įprastiniais būdais sužinoti apie, vadinkime juos daiktais, būtinius pamatytume, kad žemės planeta yra tik dulkė ant vis besiplečiančio supratimo apie save ir aplinką tako.

Izaokas Niutonas

Izaokas Niutonas. Nuotr.: wordpress.com

Mes dar neturime atsakymo, kodėl per skylutę praėjusi šviesa vienais atvejais elgiasi kaip lekiantis grumsto gabaliukais, o kitais raitosi tarsi Atlanto vandenyno banga. Mokslininkai yra iškėlę hipotezę, kad šis “virsmas” priklauso nuo jo stebėtojo. Tai yra, jei stebėtojas stebi šviesą kaip bangą, ji ir elgsis kaip banga, o, jei kaip kietą dalelę, ji ir skries kaip dalelė.

Kažkur girdėta? Taip, tai vėl to paties mąstymo “jei darysiu taip, tai bus šitaip – tiek, kiek dabar pajėgiu išmatuoti būdo rezultatas. Gal galėtų būti ir kitaip? Gal yra trečias kelias – nei dalelė, nei banga? Jei nieko nestebėtume? Kas žino. Svarstyklių nestebėjimo sukeltoms pasekmėms pasverti dar neturime. Gal ir ketvirtas, penktas, ar šeštas keliai yra? Septintas, ar kvintilijonas kvintilijardų ntasis?

Jeigu jau šiandieninis mokslas sugeba išmatuoti ir fiksuoti, kad mažylis virpesėlis – elementarioji dalelė gali vienu metu būti ne vienoje, o dviejose vietų, tai natūraliai kyla klausimas: o gal vienu metu tam pačiam….daiktui, virpesiui,…??? galima būti 2+n vietų?

Kurgi tos vietos? Ir kas tas, kuris gali – negali tokią būtį atskleisti? Po Šveicarijos Alpėmis pakasti elementariųjų dalelių ( kvarkų ) greitintuvai geba įrodyti tik tai, jog ta pati dalelė vienu metu geba atsirasti dviejose vietose. Apie tris ir daugiau galimų dalelės svečiavimosi tuo pat metu vietų buvimo atradimą šiandien kol kas galima tiktai pasvajoti. Neturime, nei kamerų tokiam vaizdui užfiksuoti, nei ekranų jam parodyti. Bet šiandieninė technologinė “ubagystė” tai tikrai ne pagrindas teigti, jog taip nėra.

Robertas Hukas

Robertas Hukas ir jo mikroskopas. Nuotr.: wordpress.com

Nuo tada, olandai broliai Hansas ir Zacharijas Jansenai 1590 metais į vamzdžio galus įstatę du lęšius pagimdė pirmąjį mikroskopą, o Robertas Hukas 1665 metais savo susikonstruotu prietaisu tyrinėdamas blusas sugalvojo terminą, kuriuo apibūdino tuo metu pamatytą pačią smulkiausią, bendrą visiems gyviems organizmams, dalelę – ląstelę, praėjo keletas šimtų metų. Žmogus kūrė ir kuria vis galingesnius prietaisus, kurių pagalba mūsų akis į smegenis gali pasiųsti tokį “smulkiausių objektų” vaizdą, kokio nei broliai Jensenai, nei Robertas Hukas negalėjo net įsivaizduoti.

Tačiau tai nereiškia, kad iki 1590, ar 1665 metų neegzistavo ląstelės. Jos buvo, kaip ir jas sudarantys cheminiai elementai, savo ruožtu susidedantys iš dar smulkesnių darinių – molekulių, šios iš atomų, lendant į atomus gilyn, pamatėme jų branduolius, elektronus, dar priartinus akį, įžvelgėme kvarkus, kurie, žvilgsniui dar labiau prie jų priartėjus, pasirodė esą kažkokie nematerialūs virpesiai, pulsuojantis tuštumos sutankėjimas ir išretėjimas, nes pažiūrėjus į tas pulsacijas iš dar arčiau jų nebelieka. Nieko nebelieka.

Tikrovė, kokią gebėjo matyti seniausi žmonės, pirmieji mikroskopininkai ir dabartiniai mokslininkai, skiriasi. Tačiau ji skiriasi tik ją mačiusiems. Hukas nematė atomo branduolio, nematė jo ir Niutonas, tačiau branduolys buvo ir yra – taip sako jį pamačiusieji. Bet kas yra už tos branduolio dalių kvantinės tuštumos, to nieko, kurį kaip paskutinį šiai dienai reginį geba užfiksuoti dabartiniai, Homo sapiens sukurti, prietaisai?

Kokią tikrovę regės tie, kurie peržengs tuštumos vaizdo barjerą?

Šiandieną mes to nežinome.

Elementariuju daleliu greitintuvas

Elementariųjų dalelių greitintuvas paslėptas giliai po kalnais. Nuotr.: alienvideo.net

Klasikinė Niutono fizika, jos dėsniai puikiai veikia makrolygmenyje, kai kalbama apie sistemos elementų, ar pačių sistemų sankaupas. Niekas nepaneigs, kad, žiūrint iš žemės, ji tikrai sukasi apie saulę, kad tokio vaizdo tikrumą patvirtina ir kosminių palydovų, erdvėlaivių akys. Galime sakyti ir būsime teisūs, kad vienų Mendelejevo lentelės elementų sankaupa tam tikru greičiu ( greitis – taip pat yra tik žmogaus sukurta sąvoka kitoms, jo įsivaizduojamai suprantamoms būtims – laikui ir atstumui paaiškinti ) sukasi apie kitą, beveik tų pačių elementų pripildytą rutulį. Skiriasi tik rutuliuose esančių, mūsų jau gebamų identifikuoti, suskaičiuoti ir pasverti tų elementų kiekiai bei proporcijos. Saulėje nėra vandens, bet kaip ir žemėje yra vandenį sudarančio vandenilio atomų. Tiek mes šiandien žinome. O kuo skiriasi tuštuma, artinant žvilgsnį prie saulėje esančio vandenilio atomo kvarkų, nuo tuštumos, kurią “pamatome”, kai iš tam tikro atstumo žiūrime į žemės ežero vandens lašelyje esančių vandenilio atomų kvarkus?

Ogi niekuo.

bl2

Baimės jausmas organizme gamina blogą chemiją

Vėžio navikus, jų susidarymo ląstelines užuomazgas, ląstelių sutrikimą rodančius molekulių lygmens pokyčius medikai šiandieninių prietaisų pagalba jau geba surasti ir atpažinti. Amerikiečių profesorius citologas daktaras Lipton sako, kad visi biologiniai negalavimai, išskyrus mechaninio pobūdžio pažeidimus, formuojasi molekulių lygmenyje. Tačiau jis taip pat pripažįsta, kad atsakymo į klausimą – kokios jėgos verčia molekules susisukti ir susilankstyti sudėtingiausias pavidalais, Niutoniškosios paradigmos organinės chemijos vadovėliuose nerasite nei su žiburiu.

Per paskutiniuosius penkiasdešimt metų atlikti tyrimai įrodė, jog nematomos elektromagnetinių virpesių jėgos tokios kaip radijo bangos, šviesos bangos, žemų dažnių virpesiai, garso bangos daro įtaką bet kuriam biologinio reguliavimo mechanizmui. Tam tikri virpesių dažniai veikia baltymų sintezę, keičia jų struktūrą bei funkcijas, reguliuoja DNR ir RNR, įtakoja genų veiklą ir ląstelių dauginimąsi bei jų specializacijos pokyčius, ląstelių jungimosi į audinius ir tuo pačiu – organų susidarymo būdus, hormonų gamybos pokyčius, nervų funkcionavimą bei augimą.

Elektromagnetinių signalų greitis yra šviesos greitis, o cheminiai junginiai į ląstelę juda tik 1 centimetro per sekundę greičiu, tai pavadinta difuzija, todėl kol tabletės cheminiai elementai šiuo būdu pasieks ir įtakos ląstelės medžiagų gamybą, banginiai signalai tai jau bus senų seniausiai įvykdę.

O minties greitis? Jos įtaka ląstelės chemijai? Šviesos bangos, lenktyniaudamos su mintimi, nesugebėtų pasirodyti nė taip, kaip pasirodytų greta lenktyninio bolido į startą stojęs vėžlys.

Vėžinių darinių ląstelių sankaupos svyruoja kitais dažniais nei sveikosios. Šį virpesių dažnių skirtumą fiksuojantys prietaisai – tomografai gerai parodo vėžio židinius. Žinoma, kad ląsteles sudaro molekulės, pastarąsias atomai, kurie susideda iš dar mažesnių objektų, kaip aukščiau minėta – kvarkų, kurie, pasirodo, yra tik tuštuma, arba tam tikru dažniu virpanti energija.

Medikai, pritaikę rezonanso savybę, nustato tokį lazerio spindulio dažnį, kokiu vibruoja žmogaus inkstuose esantys akmenų kristalai, kuriuos sudaro tarpusayje susijungę silicio atomai. Rezonansas akmenis suardo į smilteles. Jos be jokios operacijos pasišalina iš organizmo. Akmenligės dariniams šalinti nebūtina smėlį, tai yra – silicio oksidą susmulkinti taip, kad jis kaip medžiaga nustotų egzistavusi. Nėra būtinybės smėlį suskaldyti iki elementų, kurių jungtuvės jį ir pagimdė – gryno silicio ir deguonies.

Vėžinių darinių ląstelių sankaupos, matomos per mikroskopą. Jau plika akimi matyti kaip augdamos iš vidaus jos išpūtė kojos pėdą. Nuotraukos.: webmedcentral.com ir cancerjournal.net

Jei jau yra surasti inkstų akmenų kristalų sankaupas sutrupinantys virpesių dažniai ir sukurti tam pritaikyti prietaisai, tai kodėl nesukūrus analogiškų lazerių, kurie atitinkamais dažniais suardytų ne tik vėžinių ląstelių sankaupas, suardytų jų blogąją statybinę medžiagą – molekules, bet ir “sutrupintų” tas ląsteles iki tuštumos, ar pakeistų cheminę terpės, kurioje “dygsta ir auga vėžys” sudėtį? Gaila, bet atrodo, kad kol kas tai prispausta po sunkiu padu. Medicinos mokslo pasaulyje gydymui dabar leidžiama chemiją naikinti arba skatinti tik kita chemija su nedidelėmis, aukščiau minėtomis bangų pritaikymo inkstų akmenų šalinimui išimtimis. Kvantinės fizikos tyrimo pritaikant ją gydymui pionieriai oficialiosios medicinos ir ją, žiniasklaidą bei valdžią už iš mūsų susirinktus už vaistus sumokamus pinigus  maitinančios farmacijos, traktuojami jei ne visiškai taip, kaip viduramžiais inkvizicijos “mokslininkai” traktavo Džordaną Bruną, ar Galileo Galilėjų, kvantinių atradėjų tiesiogine prasme ant ugnies nedeginant, tačiau deginant juos ant menkinimo, niekinimo, pajuokos, asmeninio gyvenimo sunkinimo, finansinės priespaudos, karjeros žlugdymo ir atskyrimo nuo visuomenės laužų.

Tai kokios gi energijos ir kaip skatina terpių, iš kurių vystosi vėžys, būtent tokios cheminės sudėties atsiradimą?

bl3

Vyksta vėžio “gamyba”

Vienos Šiaurės Amerikos indėnų genties vadas Sietlas ( jo vardu pavadintas didžiausias miestas Vašingtono valstijoje, beje jame atsiveria erdvėlaivių vartai iš žemės į kosmosą ) 1854 metais sakė: “Žmogus neaudžia gyvenimo tinklo, jis yra paprasčiausiai jo gija. Ką jis daro šiam tinklui, tą patį daro ir sau”. Nesunku pastebėti, kad be saiko barstant trąšas, pesticidus, išnyksta vienos gyvybės rūšys, jų vietoje atsiranda kitos. Žmogaus protas šiuos “akių ploto reiškinius” pajėgus suvokti ir susekti jų tarpusavio priklausomybę. Tačiau tai, kas vystosi ir vyksta kvantiniame lygmenyje suvokti yra sudėtinga. Šis lygmuo dabartiniais prietaisais išmatuotas ir žinoma, kad jis yra mažiausia, vienintelė ir vienoda viso ko visatoje, ar visatose statybinė medžiaga. Pavadinkime taip, kad suprastume – dalelė. Apie vandenilio atomų identišką dvyniškumą saulėje ir ežere jau kalbėjome, tačiau, žinoma ir tai, jog žmogaus kraujas, rugio grūdas, Andromedos ūko helio dujos kvantiniame lygmenyje taip pat yra identiški. Tuomet kokios gi “jėgos” iš tokių pačių kvantų suformuoja tokią skirtingą materiją? Sveiką ar vėžinę ląsteles?

Japonų mokslininkas dr. Masaru Emoto tyrinėjo nefizinį poveikį vandens struktūrai. Jis pastebėjo, kad, užšąldant vandenį, jo kristalų struktūra skiriasi priklausomai nuo muzikos, kuriai skambant tas vanduo virsta į ledą. Sunkiojo metalo muzikinis fonas ir simfonijos “pagimdydavo” skirtingos struktūros bei didumo ledo kristalus.

Muzika yra materialios bangos ir jos gali paveikti materialų objektą tačiau japonui kilo klausimas: o ar veiktų vandenį mintys?

Jis ant butelių su vandeniu užklijavo teigiamas ir neigiamas emocijas reiškiančias etiketes. “Ačiū”, “myliu”, “tave užmušiu”, “man bloga nuo tavęs”. Vandens su teigiamas emocijas reiškiančiais užrašais kristalai buvo taisyklingi, simetriški ir gražūs. Neigiamomis emocijomis apklijuotuose buteliuose esančio vandens kristalai tapo nesimetriški, negražūs.

Žmogaus organizmą nuo 70 iki 90 procentų sudaro vanduo. Pagalvokime, kokias pabaisas savo kūne galime sukurti nuolatos gamindami neigiamas emocijas? Kaip išsikraipę vandens kristalai ilgainiui iškraipo mūsų laikyseną, organus? Kokios materijos, veikiant mūsų mintims bei emocijoms formuojasi iš kvantinių gelmių? Emocija ir mintis yra viena kitai ir motina, ir dukra, nes viena kuria kitą ir čia kaip paukštininkystėje nepasakysi kas pirmiau – višta, ar kiaušinis.

Ar jūs įsivaizduotumėte posakį: “atsilošęs, išsitiesęs iš baimės”? Arba: “pažaliavęs iš meilės”? Man nepavyksta to įsivaizduoti. Žmogus pažaliuoja iš pykčio. Ši emocija veikia tulžį, kuri dėl to į organizmo skysčius išskiria atitinkamos rūšies, būtent žalios spalvos, medžiagas.

Jei mano mintis ir emocija geba mane sutraukti į kuprą, ar nudažyti žaliai mano veidą, tai kodėl mintis, emocija negalėtų suformuoti vėžio, arba jo sunaikinti? Apie ką ir kiek laiko turėčiau galvoti, kad susirgčiau vėžiu, ar nuo jo pasveikčiau? Kokios emocijos gimdytų kraujo, o kokios odos, krūties, prostatos, gerklės ar kepenų vėžius? Kokios mano mintys neleistų vėžiui prasidėti, o kokios ir iš kurios stadijos jį galėtų išvyti? Ar tai žinoma šiandien?

bl4

Tokia būsena taip pat puikiai kuria fizinę nesveikatą

Ir taip, ir ne. Vakarietiškos kultūros terpėje subrendusiam žmogui nežinoma, nes tradicinės medicinos doktrinai rimti tyrimai, kurie galėtų atsakyti į šiuos klausimus, įdomūs tiek, kiek juos galima užgniaužti dar jų nepradėjus, kadangi gali būti pavojingi jos kaip gydymo būdo egzistencijai. Pati žodžio gydymas prasmė nusako priklausomybės santykius tarp dviejų žmonių: gydytojo ir gydomojo. Aišku, kad jie naudingi pirmajam. Net ne gydytojui, o doktrinai, kuriai jis atstovauja, o ji už tokį atstovavimą pinigų ( atlyginimo ) pavidalu duoda daktarui iliuzinės laisvės. Antrasis, dažniausiai dar vadinamas ligoniu, retai – besigydančiu, tai yra prisiėmusiu atsakomybę už būklę, kurioje jis šiuo metu esa, nesitaiko su tokia būkle ir stengiasi ją pakeisti. Ėjimas pas daktarą tai ne ta sveikimo pastanga, apie kurią čia kalbama. Tikrasis stengimasis yra žmogaus minties kūrinys, kurį tradicinei medicinai neliko nieko kito kaip pripažinti, tačiau ne kaip sveikatingumo esmę, o medicinoje taip vadinamą placebo efektą, kurį oficiozai plačiai visuomenei pristatinėja kaip kažkokią pasitaikančią pasveikimo procese nepaaiškinamą smulkmenėlę, nors duotuoju atveju ne gydytojo įteikta cheminė ( bevaistė ) medžiaga, o mintis, kad “man tai padės”, patraukia ligą į šoną. Jei mintis ją patraukė, tai ar ne minčiai ačiū, kad kažkuriuo metu ir ši būsena – “liga” atėjo į mano gyvenimą?

bl5

Taigi – išsitieskite ir drąsiai eikite savo keliu

Rytų šalyse, kurios neišpažįsta krikščionybės, minties ir emocijų poveikis žmogaus sveikatai yra pripažįstamas kaip esminis. Religiją paminėjau neatsitiktinai – ar nėra sąryšio tarp to, kad tiek krikščionybė, tiek joje išsivysčiusi medicinos doktrina abi yra paremtos žmogaus menkumo prieš suasmenintą galybę teigimu? Kuo mažiau suprantamą, tuo doktrinai tik geriau. Juk mums ligas siunčia Dievas, ar ne? Dievą krikščionybė teigia kaip kitą, nei aš, asmenį, nuo kurio priklauso mano gyvenimas, o duotuoju atveju ir sveikata. Ar atpažįstate čia gydytoją, tabletę, kurią kaip kunigas šventąją komuniją daktaras įdeda jums į burną? Komunijos paplotėlis taip pat gali būti placebas, priklausomai nuo to, kiek jūs tuo tikite.

Krikščionybė paremta konstanta, kad žmogus visada serga ir jam reikia daktaro ( kunigo, dievo ). Tokiais santykiais: auka – gelbėtojas ( ligonis – gydytojas, vaistai ) paremta ir vakarietiška gydymo doktrina. Nekrikščionys rytiečiai teigia, kad žmogus yra sveikas ir tik jis pats save susargdina. Vadinasi ir pats gali sugebėti išsigydyti. Atvirai pripažįstant šią paradigmą, tradicinės vakarietiškos medicinos reikšmė sumenktų, o per tai nyktų žmogaus valdymo vienas iš kertinių svertų. Jūs patys nuvokiate kam tai nepatinka.

Tai kaip gi su tuo vėžiu? Šiandien – visaip. O rytoj ar poryt, manau, jis bus išbrauktas iš sveikatos problemų sąrašo. Kuo greičiau tam subręsime, tuo bus geriau. Ne beveidė žmonija, o kiekvienas žmogus turės sau pripažinti, kad jis pats yra viso ko, tame tarpe ir savo ligos, ir savo sveikatos kūrėjas. Nors baisu, nes reikėtų už save prisiimti visišką asmeninę atsakomybę, tačiau tai yra tiesa ir pagrindinis kelias į sveikatą.

Taigi, nesikūprinkite. O jei jau taip su savimi pasielgėte, greitai išsitieskite, pakelkite galvą ir drąsiai bei atsakingai toliau eikite savo keliu.

pl-logo-mini