Vilnius. Gedimino pilis. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Vilnius. Gedimino pilis. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Jonas Žališkevičius

Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje, pilietiniam karui Rusijoje einant į pabaigą, kai jau buvo aišku, kad tos šalies ateitį tvarkys bolševikai, prieš juos kovojęs rusų baltagvardiečių generolas Denikinas ištarė frazę: „Nesvarbu, kokia bus Rusija – raudona, balta, juoda, tačiau ji turi išlikti didžia ir galinga valstybe“.

Panašu, kad nagrinėjantys Sovietų Sąjungos vykdytą agresyvią politiką, taip pat bandantys į kažkokias tai teorijas įvilkti Putino ir šiandieninės Rusijos elgsenos priežastis politologai, istorikai, mokslininkai atsidūrė aklavietėje. Nieko nuostabaus – taip atsitinka, kai norimą priimi už esamą ir, nors ir pastebi, kad yra daugiau nei pakankamai požymių apie tavo svajonių nerealumą, vis tiek užsiiminėji saviapgaule, nes iš tokio tikrovės vertinimo turi sau, savo paties supratimu, apčiuopiamos „naudos“. Šiuo, santykių su Rusija atveju – lengvų, tačiau sunkiai paprastų rusų ir lietuvių uždirbtų pinigų, kuriuos Rusijos vadovai, ne išimtis ir kai kurios Lietuvos politikoje oficialiai veikiančios jėgos naudoja kaip vakarų demokratinių vertybių sistemos akidangčius.

Politologai, istorikai, bandydami paaiškinti tokią „nesuprantamą ir neprognozuojamą“ Rusijos elgseną Ukrainos atžvilgiu, komentuodami pirmąsias Europos Sąjungos kai kurių valstybių iš baimės pritūpusių vadovų reakcijas veda paraleles į Miuncheno suokalbį, kai anglai ir prancūzai nestabdė Hitlerio siekių, remiantis vokiečių teisių gynimu nuo Čekoslovakijos atplėšti Sudetus, nuo Lietuvos – Klaipėdos kraštą ir aneksuoti Austriją. Visa tai yra tik pusė tiesos, nes nepasakoma, kad hitlerinė Vokietija ir persekiodama kitaminčius savo šalies piliečius, ir masiniam žmonių žudymui įrenginėjusi koncentracijos lagerių sistemą bei vykdžiusi svetimų šalių teritorijų grobimus buvo tik uoli tiek carinės, tiek ir po Sovietų Sąjungos kauke pasislėpusios Rusijos, analogiškos teritorijų aneksavimo bei genocido metodikos ir juos pateisinančios propagandos kopijuotoja.

Neketinu leistis į polemikas apie tai, „ką iš tikrųjų galvoja Putinas“, ar diskutuoti su Kaikariu bei Marčiulioniu apie galimos būsimos ekonominės žalos dėl pasipriešinimo Rusijos ekspansijai dydį ir saugiausias verslo investicijų geografines kryptis dėl vienos, labai paprastos, tačiau esminės priežasties. Tam nebėra laiko.

Pirmiausiai ką turime atlikti, tai padaryti viską, kad greta oro erdvės apsaugos Lietuvoje atsirastų NATO sausumos kariuomenės bei karinė jūrų bazės. Dabar pat. Šiandien, nes rytoj jau gali būti per vėlu. NATO sausumos pajėgos iš karto turi būti dislokuojamos į pietus ir rytus nuo Vilniaus.

Ir ne vien todėl, kad tai tūkstančiai papildomų darbo vietų Lietuvos gyventojams bei rinkos niša verslui. Sąjungininkų kariuomenės skubus dislokavimas Lietuvoje reiškia ne vien tai, kad mūsų šalis bus iš karto ginama karinės agresijos atveju, bet, ne mažiau svarbu – tai yra ženklas penktosioms visų rūšių kolonoms, jog jų malūnai nuo tos akimirkos suksis, jei iš viso suksis, tuščiomis apsukomis, be jokių vilčių sukelti žalių, ar kitokių žmogeliukų antplūdį į Lietuvą. Nemanau, kad Vilniaus krašto rusiškai kalbantys „lenkai“ ir jų lyderiai, nevykdydami šalies, kurioje jie gyvena įstatymų ir keldami demagoginio pobūdžio neramumus, nesuprastų, jog esant NATO kariuomenei, „gelbėti“ jų elgsenos atvyks ne Rusija, savomis, ar kai kurių karštagalvių Lenkijos parlamentarų kojomis, o Lietuvos antstoliai, arba, jei to neužteks, riaušių policija.

NATO pajėgų dislokavimas siunčia žinią ir „Kaikarijai“: kelio atgal nebus, pinigus reikės išmokti panaudoti švaresnėje – vakarų ekonomikos aplinkoje ir tokių „verslininkų“ paslaugos, bandant įtakoti Rusijos tiek minkštai, tiek ir kietesnei agresijai suminkštėjusius Lietuvos politikus bei partijas tampa bevertėmis. Kitaip sakant, tiek veikiantys Rusijoje, tiek ir Lietuvoje „Kaikariai“ šeimininkui tampa nebereikalingais. Sąjungininkų pajėgos mūsų šalyje – tai ženklas jiems, kad prie Lietuvos lango atėjo nešvaraus verslo ir jo pagaminamų pinigų tam purvynui šalyje ir piliečių smegenyse didinti saulėlydis.

NATO pajėgų dislokavimas Lietuvoje siunčia žinią, kad Lietuvos energetinės nepriklausomybės sustabdyti nebepavyks ir visi jos visais būdais trukdytojai ne tik kad tampa nebereikalingi užsakovui, bet tokiais savo veiksmais sparčiai artėja prie Baudžiamojo kodekso straipsnių veikimo lauko.

Karinės bazės Lietuvoje yra ir žinia, „bambalinio“ elektorato vystytojams. Jokios naudos rizikuoti, nes būti išrinktais neapsimokės. Rusija neturės mechanizmų savo „investicijoms“ į tokių išrinktųjų “pašalpas” nes įtakos įmones Lietuvoje niekas nebijos ne tik įvardinti, bet, joms nenutraukus antivalstybinės veiklos ir uždaryti. Tiesioginės „investicijos“ į politiką formuojančius Lietuvos asmenis per “bendrą verslą” su rusais būtų tuščias senkančio Rusijos biudžeto pinigų švaistymas, nes tokių veikėjų niekas nebijotų ne tik išviešinti, bet ir užkardinti. Rusai patys juos iš tokių “verslų” išspirtų – mažiau dalintis reikėtų. Pagrindinio Putino siekio, kuris aprašytas pirmojoje šio straipsnio pastraipoje, įgyvendinimo kaina Lietuvoje Rusijai taptų ženkliai per aukšta.

Ar dabar aišku, kodėl Lietuvoje vis dar nėra NATO karinių bazių? Ar matote, kokį platų įsikerojusių interesų lauką jų dislokavimas čia paliestų?

Tačiau kito kelio – galutinai ištrūkti iš Rusijos maišomo Lietuvos susigrąžinimo į kalėjimą ir lietuvių sunaikinimo kaip tautos su savuoju identitetu košės puodo, aiškiai matosi, kad neturime. Ir laikas nelaukia. Ne tik Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu, Putino kalbos apie Lietuvą ir Lenkiją kaip „blogį prisidėjusį prie Maidano kovotojų rengimo“, bet ir suardžiusio Lietuvos kariuomenės šauktinių sistemą, ne tik kaip šalies fizinės apginties galią, bet ir kaip jaunimo patriotizmo bei pilietiškumo mokyklą krašto apsaugos ministro Juozo Oleko ketinimai, nepraėjus nei pusės kadencijos, akivaizdžiai pabėgti nuo atsakomybės už valstybės gynimą į Europos parlamentą yra ženklai, kad laiko turime mažai.

Iki Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų belieka pusantro mėnesio. Ar jūs įsivaizduojate, ką šiandien darytų Lietuvos prezidentu būdamas Algirdas Butkevičius, ar jo ideologiniai „bičiuliai“? Net neabejoju, kad žaliesiems žmogeliukams, ar Rusijos armijai peržengus Lietuvos sieną, jis sudarytų komisiją nustatyti, ar tikrai esame užpulti, ar priešinimasis nepakenktų santykiams su Rusija. Priešų kariuomenei judant Lietuvos teritorija paskelbtų, kaip sakė ir įsibėgėjus Krymo okupacijai, kad „gavo žinių“, jog rusų armija iš Lietuvos išvedama.

Ar jūs įsivaizduojate, kad šiandien į Lietuvą jos saugumo garantijų patvirtinti atvykęs JAV viceprezidentas J. Bidenas būtų sutinkamas prezidento Rolando Pakso su visais Borisovais ir už Lietuvos prezidento nugaros atsakymus į Amerikos pareigūno klausimus jam diktuojančiais Almaxais? Arba amerikietį priimtų nusipelnęs gyventi geriau Viktoro Uspaskicho į Lietuvos prezidentus prastumtas Artūras Paulauskas? Įdomu, kokių saugumo garantijų Lietuvai iš NATO prašytų šie, tautos išrinkti, prezidentai?

pl-logo-mini