Neries adresu buvo išsakyta daug įdomaus: sugrįžta prie upės vardo kilmės paieškų, nagrinėtas jos vaidmuo baltų pasaulėžiūroje, apžvelgta nemažai kultūros vertybių upės pakrantėse ("Neris bebras, vėlių upė. Neries regioninio parko kultūrologę Idą Stankevičiūtę kalbina Juozas Šorys", Šiaurės Atėnai, Nr. 750, 751). Tačiau svarbiausia tai, kad Neris ir Vilniaus apylinkės po ilgos pertraukos vėl buvo pristatytos kaip nepaprastai įdomios ir mažai pažintos vietovės. Dėl įvairių priežasčių jos iki šiol stokoja visuomenės ir tyrėjų dėmesio. Valstybės branduolio – Vilniaus apylinkių – pažinimo stadija tebėra pradinė, nors Nepriklausomybės metais jau tūkstančiai puslapių skirta kitų vietovių ir regionų istorijai. Turėdami Trakus ir Kernavę, esame pamiršę Maišiagalą, Nemenčinę, Medininkus ir daugelį kitų vietų su brangintinais praeities ženklais. Tačiau kam kalbėti apie Vilniaus apylinkes, jeigu pačiame Žvėryne, panerio krūmuose, tebeguli visų pamirštas akmuo su XV a. ant jo iškaltais Gediminaičių stulpais – nuostabus didžiojo kunigaikščio valdų riboženklis. Minėtame interviu buvo paliesta tiek daug temų, susijusių su Nerimi, kad joms išnagrinėti prireiktų keleto didelių straipsnių. Tad šį kartą sugrįšime tik prie kelių klausimų.

Upės vardas.

Istoriografijoje Neries ir Veljos (Vilijos) problema jau ne kartą nagrinėta. XX a. šioje srityje dominavo kalbininkai. Visų tyrimų atskaitos taškas aiškus: upė jau seniai turi du vardus. Kaip tai paaiškinti? Tyrėjų nuomonės tuo klausimu daugiau ar mažiau skiriasi.

Ida Stankevičiūtė reiškia nuomonę, kad tautų kraustymosi epochoje (apie V a.) prie Veljos (Vilijos) apsigyvenusi gentis ją ir pavadino Nerimi. (Netiesa, kad "aukščiau Vilniaus Neries vardas dingsta". Tuo sunku patikėti net ir žinant skirtingas profesorių K. Būgos, V. Toporovo, A. Vanago bei kitų nuomones.

Neries pavadinimas yra paliudytas nuo upės žiočių iki Naručio upės ir ežero imtinai. (Laikyta, kad anksčiausiai Neries vardas paliudytas 1340 m. šaltinyje (Nerge) (A. Vanagas, "Upių vardai Neris ir Vilija", Lietuvių kalbotyros klausimai, V., 1993), tačiau Neries žemės pavadinime ji minima jau 1260 m.: Parbusse de Nere ("Parbus iš Neries", E. Gudavičius, Mindaugas, V., 1998, p. 165, 1307 išn.).) Nei geografinis ryšys tarp Naručio ežero ir Neries upės, nei šių vandenvardžių kalbinė giminystė abejonių nekelia. Akivaizdžios ir analogijos: Strėvaitis ir Strėva, Dysnykštis ir Dysna, Virinta ir Virintas bei kitos. Reikia priminti dar 1940 m. prof. S. Kolupailos pateiktą prielaidą, kad Naručio upelis (67 km ilgio), ištekantis iš Naručio ežero, ir bus buvęs Neries upės aukštupys (S. Kolupaila, "Narutis ir Neris", Kosmos, 1940, Nr. 1/3, p. 52). Velja (Vilija) tam tikru metu bus buvęs kairysis Neries, ištekančios iš Naručio, intakas (1 pav.).

Tolesnę sudėtingą upės pavadinimo raidą bus lėmę skirtingų etninių ir (arba) kalbinių grupių atstovai, gyvenę tiek prie Neries ir Veljos santakos, tiek ir į rytus bei į vakarus nuo jos. 
Nors didelėse teritorijose būta kalbiniu požiūriu mišrių rajonų, nuo I tūkstantmečio vidurio Naručio ežero ir upelio ašimi ėjo bent kiek ryškesnė lietuvių (rytų aukštaičių) genties rytinė siena (plg. J. Ochmański, Litewska granica etniczna na wschodzie od epoki plemiennej do XVI wieku, Poznań, 1981, s. 34). Vėliau ji ne kartą iškilo kaip administracinė riba (bene paskutinį kartą – 1920 m., Rusijos ir Lietuvos taikos sutarties pasirašymo metu). Matyt, nesutapo dviejų skirtingų etninių ir kalbinių regionų gyventojų "nuomonės", kuriuo vardu reikia vadinti upę žemiau Neries ir Veljos santakos. Vieni (vakaruose) ją vadino Nerimi, kiti (rytuose) – Velja. Ekspansyvus Veljos (Viljos, Vilijos) pavadinimo skverbimasis į vakarus, į Lietuvos gilumą (jau XVI a. žemiau Vilniaus žinomas Велекумпье, dabar Elniakampis, skaitytinas kaip *Veljos kampas), galimas dalykas, buvo sinchroniškas reiškinys didėjančiam senosios slavų kalbos vaidmeniui ir įtakai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bent jau iki XVI a. imtinai.

Neries bei Veljos (Vilijos) kilmė ir etimologija kalbininkų darbuose ne kartą nagrinėta. Neris, priklausanti nerti ("staigiai lįsti, leistis; daryti nėrinį"), įnerti, nunerti, panerti, pernerti, sunerti, užnerti ir daugelio kitų žodžių šeimai, kelia palyginti mažai rūpesčių. (Viena naujausių etimologijų skelbia, kad Neris – *"sraunios, sūkuriuojančios tėkmės upė" < *"vandens srautų sunėrimas « išnėrimas ir pan."; V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, L–P, V., 1996, t. 3, p. 178–179.) Kas kita, kalbant apie Velją ir Viliją. Bene paskutiniame dideliame darbe, skirtame Neriai, buvo dar kartą parodyta, kad Velia arba Velja yra kilusi iš bendro senovės slavų, rusų ir baltarusių žodžio велий "didelis", велья "didelė" (A. Vanagas, min. str.).

Vilijos sąsajas su vieloti "vynioti", kaip rašė prof. K. Būga, savotišku būdu primena dabar prie Veljos ištakų gyvenatys žmonės, kurie Veljos (Vilijos) pavadinimą kildina iš žodžio звилистая "susivijusi, vingiuota". (Kompleksinius tyrimus Vilijos aukštupyje 2005 m. remia Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.)

Upės sakralumas.

Minėtame interviu Neries upės šventumą bandoma atskleisti pasitelkus bebro (vadinamo taip pat ir neriu) figūrą. Iš tiesų bebras – ypatinga baltų mitologijos figūra, susijusi su dievo Perkūno sakralumo sfera. Tačiau ar ne akivaizdžiau Neries upės sakralumą liudija pats jos pavadinimas, kilęs iš indoeuropiečių *ner-? Palyginimui: lietuvių nėrovė, narė "undinė", nerutis "nardantis pranašautojas". Šie vardai giminingi ilyrų vandens deivei Noreia, sabinų – Neria ar Neriena, etruskų – Nortia, germanų – Nerthus ir kai kuriems kitiems (V. Toporov, "Vilnius, Wilno, Вильна", Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, rinktinė, sud. N. Mikhailov, V., 2000, p. 87–88; pirmą kartą rusų kalba skelbta 1980 m.). Yra rimto pagrindo manyti, kad Neris – tai pačios šio vandens telkinio dievybės vardas.

Turint mažai faktų apie senąją ritualinę praktiką prie Neries (jai visų pirma atstovauja XIX a. sielininkų paprotys aukoti upei duoną ir druską), I. Stankevičiūtės keliama mintis, kad su senaisiais aukojimais gali būti susiję upės vagoje esantys akmenys, vadinami karvės, jaučio, gaidžio, avino, paršiuko ir panašiais vardais, nėra neįmanoma. Apskritai ypatingus vardus turintys upės akmenys (pavyzdžiui, Kunigas, Devyniaviršis, Velniamindis ir kt.) yra pirmieji kandidatai ieškant atsakymo, kur buvo aukojama upės dievybei ar dievybėms. Tačiau akmenys-gyvūnai galbūt pirmiausia atstovauja mitiniam vandenų pasauliui ir jo valdovams? Lietuvių pasakų tyrinėjimai atskleidė, kad vandenyse dievybės paprastai reiškiasi zoomorfiškai (labai dažnai – kaip karvės, buliai, kumelės, eržilai), o atsidūrusios žemėje įgyja antropomorfinį pavidalą (plg. A. J. Greimas, Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones, Vilnius–Chicago, 1990, p.137–138, 165). Vandenų pasaulio gaidys taip pat gali būti ypatingas, plg.: "Jūroje yra milžiniška sala, kurioj gyvena gaidys, karalius visų gaidžių. Jis žino laiką. Kai jis sugieda, visi žemės gaidžiai jam pritaria. Gaidžių giedojimas pažadina angelus, ir jie vėl ima ritenti saulę" (LTR 2632/23, pagal: D. Vaitkevičienė, "Saulės kryptys", Lituanistica, 1998, Nr. 3, p. 80). Tad aukojimų pobūdį (jeigu jie prie Neries akmenų apskritai vyko) visų pirma galėjo lemti tai, kaip buvo traktuojama vandenų dievybė – ritualo. "Neris – vėlių upė", – skelbė interviu pavadinimas. V. Toporovo hipotezė apie Velją (taigi ir Nerį), susijusią su žodžiu vėlė, laikytina iš esmės platesnio tyrimų lauko uždaviniu. (Kaip ir ryšio tarp žodžių Velykos ir vėlė nustatymas, jei jis egzistuoja.) Tiesa, egzistuoja dar viena plačiau nenagrinėta galimybė: Lietuvos gilumoje prigijusį vardą Velja (Велья) žmonės galbūt dar XV a. antrojoje pusėje galėjo imti sieti su lietuvių kalbos žodžiais vėlė "mirusiojo siela" ar Vėlinės "mirusiųjų pagerbimo šventė" (!) (A. Vanagas, min. str.).

Gausūs Neries pakrantėse išlikę I tūkstantmečio vidurio – II tūkstantmečio pradžios pilkapynai savo ruožtu liudija, kad menamas Neries ir vėlių ryšys gali būti ne iš piršto laužtas. Spėlionės, kad maždaug II–IV a. didžiulių gyvenviečių prie Neries gyventojai nesudegintų mirusiųjų kūnus galėjo laidoti leisdami į upę (luotuose?), yra faktiškai neverifikuojamos. Tegalima paminėti, kad toliau nuo Neries esančiose vietovėse yra negausių to laikotarpio pilkapių ir pavienių nesudegintų mirusiųjų palaidojimų ne pilkapiuose.

Vėlesnis laikotarpis, maždaug nuo V a. antrosios pusės iki VI–VII a., yra ta epocha, kurios pilkapių virtinės paupiuose (2 pav.) ryškiausiai liudija menamas mirusiųjų sąsajas su Neries upe. Šiuose pilkapiuose randami sudegintų mirusiųjų palaikai su kai kuriomis įkapėmis: ginklais, darbo įrankiais, keraminiais indais ir pavieniais papuošalais. Paradoksalu, bet šiuo istoriniu etapu, fiksuodami gausius laidojimo paminklus, beveik nieko nežinome apie gyvenvietes.

Upė ir žmonės.

Iš interviu matyti, kad tam, ką mūsų dienomis apie upę pasakoja arčiau ar toliau nuo Neries gyvenantys žmonės, I. Stankevičiūtė teikia didelę reikšmę. Dažnam gali atrodyti, kad net per daug. Tačiau Neries regioniniame parke 2003–-2004 m. atlikto ir dabar dar tęsiamo darbo reikšmę sunku perdėti.

Tautosaka leidžia užpildyti bent dalelę spragų, susijusių su menku šio regiono istorijos ir kultūros pažinimu. Pasakojamoji tradicija, originalo kalba užrašyta iš lenkais save laikančių Vilniaus apylinkių pateikėjų (kurie sudaro ir absoliučią vietinių gyventojų daugumą), studijų metu tampa visaverčiu moksliniu šaltiniu Vilniaus apylinkes tiriant kalbos, folkloro, etnologijos ir istorijos požiūriu. Naujos archeologinės ir mitologinės vertybės (Paalkių piliakalnis, Padūkštų pilkapiai, Grabijolų ir Valų akmenys, Koplyčninkų ir Rokiškių šaltiniai bei kt.), surastos per pastarųjų metų ekspedicijas, tą puikiai patvirtina.

Jeigu platesnei visuomenei mažai ką sako Grabijolų, Koplyčninkų, Saidžių, Šilėnų, Valų ir kitų įdomių panerių vietovių vardai, tai I. Stankevičiūtės pastangomis atskleisti iki šiol iš esmės nežinomi Kernavės istorijos puslapiai turėtų sudominti daugelį. Paaiškėjo, kad senieji Kernavės apylinkių gyventojai iki šiol mena jokiuose leidiniuose neaprašytus padavimus, kur buvęs šventasis senosios Kernavės miškas ir kur augo paskutiniai šventieji ąžuolai; kur esąs "tikrasis" Pajautos (galimas dalykas, turėtume sakyti Pajotės) slėnis; kaip buvo krikštijami kernaviškiai ir kita. Žinoma, turime reikalą su perduodamais iš kartos į kartą pasakojimais ir šią "alternatyviąją istoriją" privalome vertinti su derama kritika. Tačiau pirmiausia dar privalome suskubti ją užfiksuoti, žemėlapyje lokalizuoti paveldo vertybes, surinkti smulkiuosius (kalnų, pievų, upelių) vardus, istorinės geografijos duomenis.

Baigiant norisi tikėti, kad susidomėjimas Nerimi ir jos pakrantėmis artimiausioje ateityje peržengs Neries (taip pat ir Pavilnių bei Verkių) regioninio parko ribas. Esu tikras, kad "atradę" Nerį kartu perskaitysime daugelį iki šiol neatskleistų Lietuvos kultūros ir istorijos puslapių.

V. Vaitkevičius, "Šiaurės Atėnai"