Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Čerčilis.

Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Čerčilis.

Du anglosaksai – W. S. Čerčilis ir J. F. Kenedis

Beveik visi lyderiai turi savo herojus ir sektinus pavyzdžius, ir Kennedy nebuvo išimtis. Jo herojus buvo žmogus, atėjęs į valdžią Didžiojoje Britanijoje prieš dvidešimt metų, kaip tik tuo metu, kai tauta buvo didelės krizės akivaizdoje. Tai buvo Winstonas S. Churchillis.

Paralelės tarp Churchillio ir Kennedy yra tiesiog pribloškiančios. Abu jie buvo žinomų ir politiškai aktyvių tėvų sūnūs. Abu priklausė savo šalies aristokratijos sluoksniui ir gavo elitinį išsilavinimą (nors Churchillis niekuomet nelankė universiteto). Abu pasinaudojo savo šeimos įtaka tam, kad galėtų dalyvauti kare – užuot jo išvengę – ir užsitarnautų karo didvyrių reputaciją: Churchillis Pietų Afrikoje, o Kennedy – pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Abu, sugrįžę namo, beveik nedelsdami ėmėsi politikų karjeros. Abu lengvai valdė plunksną ir kurį laiką dirbo laikraščių korespondentais. Abu savo iš pažiūros beviltiškus trūkumus sugebėjo paversti privalumais (Churchillio atveju tai buvo šveplumas, o Kennedy buvo būdingas ryškus regioninis akcentas) – tie trūkumai tapo jų „vizitine kortele”, sugebančia įelektrinti ir uždegti auditoriją. Netgi susituokė jie nebebūdami labai jauni: Churchillis trisdešimt ketverių, o Kennedy – trisdešimt šešerių.

Ir Churchillis, ir Kennedy mėgo panašų gyvenimo būdą. Daugiau kaip penkiasdešimt metų praleidęs viešojo gyvenimo epicentre, Churchillis visuomenės atmintyje išsikovojo istoriko ir intelektualo statusą; Kennedy viešąjį įvaizdį suformavo stebėtinai panašūs dalykai.

Nors biologiškai J. F. Kennedy buvo Josepho P. Kennedy vyresniojo sūnus, tačiau sąmoningame gyvenime ir pasirinkimuose jis kur kas labiau panėšėjo į Churchillio sūnų – žmogų, kuriam jo tėvas niekuo negalėjo prilygti. Jo apsisprendimas siekti panašumo į Churchillį buvo lemtingas, nes jei jaunasis Jackas (kaip jo brolis Joe jaunesnysis) būtų perėmęs dirglų, pesimistišką, izoliacionistinį savo tėvo mentalitetą, užuot buvęs įkvėptas optimistiško Churchillio internacionalizmo, beveik neabejotina, jog jis nebūtų tapęs Jungtinių Valstijų prezidentu. Vėliau Kennedy netiesiogiai pripažino savo moralinę skolą britų lyderiui, suteikęs jam, vos antrajam žmogui istorijoje, Jungtinių Valstijų garbės piliečio vardą (pirmasis buvo Marauisas de Lafayette’as).

Kaip jis paskelbė savo viziją: J. F. Kennedy inauguracinė kalba

1960 metais Jungtinės Valstijos su niekuo nekariavo ir Amerikos žmonės visiškai netroško dar vieno pasaulinio karo teprabėgus vos keliolikai metų po Antrojo, ypač kai buvo labai tikėtina, kad toks konfliktas greitai gali pavirsti branduoliniu. Tačiau Kennedy buvo įsitikinęs, kad jo šaliai gresia didelis pavojus. Savo pirmojoje knygoje Why England Slept (pavadinimą Kennedy beveik pažodžiui nukopijavo nuo Churchillio knygos While England Slept pavadinimo), Kennedy išreiškė įsitikinimą, kad demokratinėms sistemoms, iškilus tarpusavio priešpriešai, yra sunku varžytis su totalitarinėmis diktatūromis, nes demokratinių šalių liaudis iš prigimties yra taikingesnė nei totalitarinių režimų valdžia, kuriai visiškai nebūtina tartis su savo liaudimi.

Kennedy rašė, kad jei Jungtinės Valstijos nori išvengti tos sunkios padėties, kurioje 1940 metais atsidūrė Didžioji Britanija, jos politiniai lyderiai turi ryžtingai prisiimti savo įsipareigojimus: Kai užsidega namas, bemat atsibunda visi jame gyvenantys žmonės. Mums reikia ginkluotos sargybos, kuri nubustų vos prasidėjus gaisrui arba, dar geriau, apskritai neleistų jam prasidėti.

Sunku nepadaryti išvados, jog Kennedy save traktavo kaip tą ginkluotą sargybinį. Tačiau jis suvokė, kad naujajam prezidentui teks vaikščioti peilio ašmenimis, o šalis privalės nuolat būti pasirengus karui ir galbūt net nevengti karinių veiksmų, kad apsaugotų pasaulį nuo branduolinio armagedono.

Laikotarpiu tarp rinkimų ir inauguracijos prezidentas daug laiko praleido drauge su Tedu Sorensenu, savo vyriausiuoju kalbų rengėju, kuriam Kennedy nurodė išstudijuoti žinomiausias prezidentų kalbas, tokias kaip Gettysburgo kreipimasis, ir pamėginti išsiaiškinti jų sėkmės priežastis. Jis noriai priiminėjo šeimos narių, draugų ir patarėjų formaliai ir neformaliai teikiamus patarimus.

Tokia Kennedy praktika atskleidžia, kad jūsų vizija neprivalo būti vien tik jūsų asmeninės vaizduotės kūrinys. Nevenkite tartis su savo komanda ir eiliniais organizacijos nariais. Analizuokite situaciją ir savuosius tyrimus papildykite intuicija bei patirtimi.

Tačiau galutinis inauguracinės Kennedy kalbos variantas iš esmės buvo jo asmeninis kūrinys. Kaip apie Kennedy inauguracinį kreipimąsi rašo Thurstonas Clarke’as savo knygoje Ask Not (Neklausk), „jis pernelyg pasitikėjo savo literatūriniais sugebėjimais, kad rizikuotų patikėti kitiems darbą, kuris bus per didinamąjį stiklą nagrinėjamas daugelio istorikų ir kritikų kartų”.

Paėmęs juodą segtuvą su savosios kalbos tekstu, tą šaltą sausio rytą Kennedy nupiešė savo viziją: Te čia ir dabar pasakytas žodis paskelbia draugams ir priešams, kad laisvės fakelas yra perduodamas naujajai amerikiečių kartai, gimusiai šioje šalyje, užgrūdintai karo, mobilizuotai sunkios ir nuožmios taikos, besididžiuojančiai savo paveldu ir nesirengiančiai matyti ir leisti, kad būtų iš lėto naikinamos pilietinės teisės, kurias ši tauta visuomet buvo įsipareigojusi saugoti ir kurioms mes tebesame įsipareigoję šiandien, tiek savo namuose, tiek ir visame pasaulyje.

Tegu visos tautos, ir tos, kurios linki mums gero, ir tos, kurios linki mums blogo, žino, kad mes esame pasirengę sumokėti bet kokią kainą, prisiimti bet kokią naštą, drąsiai sutikti bet kokius sunkumus ir stoti į akistatą su bet kuriuo priešu, kad užtikrintume laisvės išsaugojimą ir jos klestėjimą. 

J.F. Kenedis

J. F. Kenedis.

Naujosioms valstybėms, kurias mes sveikiname įsiliejus į laisvųjų šalių gretas, mes skelbiame, kad visi kolonijiniai pančiai nusimetami ne tam, kad juos pakeistų dar sunkesnė vietinė tironija. Mes nesitikime, kad jos visuomet palaikys ir rems mūsų požiūrį įvairiais klausimais. Tačiau tikimės, kad jos brangins savo pačių laisvę – ir visuomet prisimins, kad visi tie, kurie kada nors siekė valdžios ir galios sėdėdami ant tigro nugaros, gyvenimą baigė to paties tigro pilve.

Tiems pusėje žemės rutulio gyvenantiems žmonėms, kurie vargsta lūšnose ir mažuose kaimeliuose, bergždžiai besistengdami išsivaduoti iš masinio skurdo grandinių, mes pasižadame daryti viską, kad padėtume jiems išsigelbėti – ir tai darysime tol, kol mūsų pagalba bus reikalinga, ir ne todėl, kad mūsų vietą gali užimti komunistai, ne todėl, kad mes siekiame jų atstovaujamų valstybių balsų Jungtinėse Tautose, bet todėl, kad taip elgtis yra teisinga.

Jei laisva visuomenė negali pagelbėti daugeliui vargstančiųjų, ji negalės apsaugoti ir keleto turtingųjų.

Broliškoms šalims, esančioms į pietus nuo mūsų, mes duodame ypatingą pažadą – savo gerus žodžius paversti gerais darbais. Mes žadame sukurti naują aljansą progreso vardan ir taip padėti laisviems žmonėms ir laisvoms vyriausybėms išsivaduoti iš skurdo grandinių. Tikime, kad ši taiki vilties revoliucija nebus palaidota priešiškų jėgų. Tegu mūsų kaimynai žino, kad mes būsime išvien su jais, kad pasipriešintume agresijai ar ardomajai veiklai bet kurioje Amerikos žemyno dalyje. Ir tegu visos kitos galybės žino, kad šio pasaulio pusrutulio žmonės ketina išlikti šeimininkais savo namuose.

Bet nė viena iš dviejų didelių ir galingų valstybių negali jaustis rami dėl dabartinių mūsų santykių, kai abi jas slegia šiuolaikinės ginkluotės ir ginklavimosi varžybų našta, kai abi yra pagrįstai susirūpinusios dėl mirtino branduolinio ginklo gausėjimo, tačiau tuo pat metu abi be atodairos stengiasi viena kitą aplenkti šiose baimės lenktynėse, kurios gali pavirsti paskutiniuoju žmonijos karu.

Taigi pradėkime viską iš naujo, abiejose barikadų pusėse prisimindami, kad civilizuotas elgesys nėra silpnumo ženklas, o nuoširdumas visuomet turi būti įrodomas darbais. Niekuomet neturime derėtis iš baimės. Bet niekuomet neturime bijoti derėtis.

Dabar trimitas mus vėl šaukia, ne ragindamas griebtis ginklų, nors ginklai mums reikalingi; ne šaukdamas į kovą, nors iš esmės esame kovos lauke, bet kviesdamas ištvermingai nešti ilgą prieblandos grumtynių naštą – grumtynių, kurios gali tęstis daugelį metų.

Ilgoje pasaulio istorijoje tik keletui žmonijos kartų teko atsakomybė ginti laisvę didžiausio pavojaus jai valandą. Aš nesigūžiu šios atsakomybės akivaizdoje ir pasitinku ją be baimės.

Kalba buvo trumpa, ją sudarė tik 1355 žodžiai; savo charakteringa bostonietiška tarme Kennedy ją sakė keturiolika minučių. Buvo įvardyti visi pasaulinės situacijos pavojai, tačiau jo nupieštoje vizijoje nebuvo justi pesimizmo. Kaip ir Churchillis, kuris savo rūsčioje 1940 metų birželio 18 dienos „lemtingosios valandos” kalboje žmonių vaizduotėje nupiešė „plačias ir saulės užlietas žmogiškosios laisvės lygumas”, Kennedy iškėlė vėliavą, ant kurios buvo užrašytas laisvės plėtros šūkis – laisvės ne tik Amerikai ir jos sąjungininkams, bet ir visam pasauliui, kurio laisvė yra geriausia Amerikos saugumo garantija.

Kennedy žinojo, kad, norint šią viziją paversti realybe, prireiks daug Amerikos ir viso pasaulio žmonių pastangų ir nemenko pasiaukojimo. Todėl, lygiai kaip Churchillis, paragino savo bendrapiliečius britus „susitelkti ir ištikimai vykdyti savo pareigas” būsimos pergalės vardan, Kennedy savo kalbą užbaigė garsiu kvietimu tarnauti idėjai ir vizijai, jį adresuodamas ir savo šalies, ir viso pasaulio žmonėms:

Taigi, mano šalies bendrapiliečiai, neklauskite, ką jūsų šalis gali jums duoti; klauskite, ką jūs patys galite duoti savo šaliai. Mano pasaulio bendrapiliečiai, neklauskite, ką jums gali duoti Amerika, bet klauskite, ką mes visi drauge galime padaryti žmogaus laisvės vardan.

Šiuo savo kvietimu tarnystei Kennedy palietė jautriausias širdies stygas, todėl tai neabejotinai yra pati įsimintiniausia kalbos eilutė. Ypač tiems, kurie šią kalbą girdėjo paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje (vienas iš tokių buvo jaunasis Billas Clintonas).

Iš savo tėvų jie buvo girdėję pasakojimus apie Didžiosios depresijos sukeltą stoką, kurią sekė dar didesnis iššūkis – didžiausias karinis konfliktas žmonijos istorijoje. Jų gyvenimo šie iššūkiai nebuvo palietę. Ar dar yra kas nors didingo, ką būtų galima nuveikti gyvenime?

“John F. Kennedy, Lyderio portretas”

pl-logo-mini