1

Barselona nuo Tibidado kalno. Nuotr.: pasauliolietuvis.com

Jonas Žališkevičius

Leisdamasis Boingas pasiverčia šonu ir kitą jo iliuminatorių pusę apgaubęs neaprėpiamas žydros spalvos tortas ima sluoksniuotis. Nuo skaisčiai mėlyno, su kreminiu debesų įdaru dangaus užpilo saulės spindulys atskiria  smaragdinės jūros sluoksnį, šalia kurio, iš už horizonto linijos, regėjimo lauke išlenda siaura, tamsiai rudo biskvito spalvos  sausumos virvelė. Artėdama ji lenkiasi ir kūprinasi tarsi nustebusios moters antakis, kelioms minutėms praėjus apauga uolėtais kalnais, o po lėktuvo pilvu tūnoję maži balti taškeliai digimonizuojasi. Iš pradžių į kruizinius dangoraižius, vėliau pasirodo gulbiškų jachtų, katerių ir, galiausiai, nedidelių žvejų laivelių pavidalais.

Barselona. Katalonijos, kurios gyventojai neseniai pakartojo Baltijos kelią, sostinė. Dabar pradedu suvokti, kodėl prieš dvidešimt penkerius metus brazilas, ar Pietų Dakotos JAV fermeris nelabai suprato, kuo skiriasi Lietuva nuo Rusijos, nors tie skirtumai, lyginant su Ispanijos ir Katalonijos skirtybėmis buvo tarsi Guliveris milžinas prieš Guliverį liliputą. Negyvenusiam Ispanijoje lietuviui, katalonas niekuo nesiskiria nuo ispano. Jų kalbos skirtingos, tačiau ir labai panašios, vėliavinė atributika vos ne identiška, o kas ten ką kada valdė viduramžiais, užsieniečiui, jei jis ne užkietėjęs istorijos gurmanas, nėra svarbu, juolab, kad visi Iberijos pusiasalio gyventojai gyvena demokratinėje Europos Sąjungoje. 

Čia prasideda mano dešimties dienų atostogos. Kovo pabaigoje pirmą kartą savo gyvenime keturias paras praleidęs Katalonijos sostinėje supratau, kad aš Ispanijon tikrai sugrįšiu. Viena naktis Barselonoje, rytoj –  automobilis ir 500 kilometrų kelionė žvilgančia Ispanijos autostrada pietų kryptimi iki ten, kur ribojasi Valensijos ir Alikantės provincijos. Devesa – taip vadinasi šimtų kilometrų ilgio prie Viduržemio jūros prisišliejusių gyvenviečių bei miestų juostos atkarpėlė, kurioje devynerioms dienoms išsinuomojome būstą.

Liepos pradžioje ši geografinė platuma alsuoja ispaniškąja šiluma, kurią Panemunės pievose užaugusio kūno  temperatūros receptoriai suvokia kaip galingą prakaito spaudyklę. Tačiau ten ir važiuota ieškoti skaisčiai mėlyno karščio  – kad iš sąmonės nors  kiek išsitrintų virtų cepelinų spalvos dangaus ir praeitos poliarinio ilgumo žiemos Lietuvoje sukelti kriziniai pojūčiai bei vaizdiniai.

Apelsinmedžių giraičių apsuptyje į Valensijos įlanką įsmukusi Devesa yra pusiaukelė tarp 20 kilometrų atstumu vienas nuo kito nutolusių, už ją didesnio šiaurinio Oliva ir daug didesnio pietinio Denia miestų. Ant turgiškai triukšmingo Palangos pliažo užtepkite Kuršių nerijos inteligenciją, išbaidę Baltijos pajūrio augaliją nudrengusius kormoranus, atviliokite pulkus sardines besivaikančių žuvėdrų, įsileiskite lengvame bangelių raibulyje besisupančių milžiniškų pelikanų klyksėjimą, jūros pakrantėje ankstyvą rytą pasodinkite juos nepaprastai ilgu meškerykočiu baidantį žveją. Margaspalvių vandens jėgos aitvarų debesų mišką jūroje išauginęs po siestos sustiprėjęs vėjelis, šilta drėgme nosį kutenantis druskos kvapas, kartu su liemenėlėmis nusimetę drovumą, saulę dangumi sekančios, cinamono įdegiu kvepiančios standžios moterų krūtys – tarsi nematomas konditeris, kairiąja ranka pritraukęs jūros horizontą ir į jį įbridusią, ūkanotų uolų aprėmintą, drausmingai palaidą, palmėmis apkaišytą  kokafoniją, dešniąja maišytų tešlą pyragui pavadinimu „Devesos pakrantė“. Namų, kuriuose apsistojome, rūsyje samanoja „vino valenciano“ – Valensijos regione iš „Planta fina“ vynuogių pagaminto vyno buteliai, o šaldytuve stingsta tradicinė ispaniškosios siestos atgaiva –  „Sangria“.

Laikrodžio rodyklė saulę pastūmėja ant septynioliktosios padalos ir Denia vaduojasi iš sutankėjusiame nuo karščio ore viešpatavusios mirtinos popiečio siestos tylos. Šaligatvius negarsiai pradeda skrebenti tvarkdarių šluotos, atsidarinėja parduotuvės, milžiniškų riešutmedžių pavėsio uždengtoje pėsčiųjų gatvėje kėdes prie lauke išstatytų staliukų taisinėja kavinių padavėjai. Kiekvienas Ispanijos miesto, miestelio senamiestis turi savąją „Laisvės alėją“. Ar tai būtų „La Rambla“ milijoninėje Barselonoje, ar Alikantės  „Avenida Frederico Soto“, ar mažutės Olivos „San Carlos“. Pėstiesiems skirtos gatvės apsodintos dvejomis aukštų medžių eilėmis, kurie neblogai nuo kaitrios saulės apsaugo čia vaikštinėjančius, ar kavą gėrinėjančius žmones. Nuo ko mus saugo Kauno Laisvės alėjos liepos man ir dabar yra mįslė. Užskaitykime tai kaip betono džiunglių žaliąją dekoraciją.

Denios senamiesčio krautuvėlėje nusipirkau sportinius batus. Nieko nebūtų čia tokio, tačiau batus man pardavė mergina iš Panevėžio, o už miesto esančiame ( ispanai nors ir turi daug daugiau žemės už mus, tačiau tokių kvailysčių nedaro ir „Akropolius“ stato užmiesčiuose ) milžiniškame prekybos centre susitikau kitą pardavėja dirbančią lietuvę merginą studentę.  Barselonos Barri Gotic rajone esančioje meno galerijoje kalbėjausi su taip pat ten dirbančia lietuve. Smagu, kad nesame užsidarėlių tauta ir nereikia virkauti, jog kai kas iš mūsų pakeičia savo gyvenamąją vietą, ypač, jei kaip tų sutiktų merginų, arba šalia Alikantės uosto gintaro dirbinius ir molinukus pardavinėjančio vaikino širdys plaka ir Lietuvos ritmu. 

Vakarop vėstant orui, sūrio ir salotų užkandėles keičia karštesnių, Denia senamiesčio lauko kavinėse bei restoranėliuose valgomų, patiekalų asortimentas. Užsisakome tradicinę paella ( paeliją ) su jūros gėrybėmis. Šis ispaniškas „plovas“ toli gražu nieko bendro, išskyrus ryžius ir tai kitaip apdorotus, su Lietuvoje įprastu uzbekiškuoju variantu, neturi. Gal kiek daugiau primena itališkąjį „rissoto“, tačiau subtilių iberiškosios patiekalo gamybos įmantrybių ir prieskonių bei ingradientų dėka, paelija skonio receptorius kutena kitaip, nei jos apeniniškasis pusbrolis.

Užsiropštusi ant aukštos jūros pakrantės uolos, Denios miestą saugo pilis. Statyta islamo viešpatavimo Ispanijoje laikotarpiu – XI ir XII amžių sandūroje. Įvairias epochas atspindintys architektūriniai elementai, pilį tarsi paverčia mažučiu, savo istoriją gyvenusios Ispanijos augimo, klestėjimo, kritimų bei virsmų, maketu. Apatinėje jos dalyje už mūro sienos buvo įkurdinami miestelėnai, o viršuje gyveno miesto diduomenė.

Klausiausi gidės pasakojimo apie pilies aukso amžių, kai jos papėdėje iš aplinkinių vietovių suneštų alyvuogių išspaustas aliejus, kaip ir vietinių vynuogynų subrandintas nepakartojamo skonio vynas laivais pasklisdavo ne tik po Viduržemio jūros šalių pakrantes, bet ir, prasmukus pro Gibraltaro sąsiaurį, nešdavo šio krašto aromatą toliau – į šiaurinę Europą bei pasiekdavo mūsų didikų stalus. Pro akis bėgo žiaurių kovų tarp maurų ir krikščionių vaizdai, kai ritosi galvos, nugalėtieji be gailesčio būdavo ketvirčiuojami, o ausyse tarsi skambėjo iš pilies požemių savo likimo laukti uždarytų nelaimėlių aimanos.

Archeologiniu miesto muziejumi tapusi pilis, atskleidžia pirmojo amžiaus prieš Kristų romėnų pastangas šioje vietoje įkurti uostą. Jiems tai padaryti pavyko. Miestas netgi tapo muncipijumi – jo gyventojai turėjo lygiai tokias pačias teises kaip ir Romos piliečiai. Iki VI – VII po Denios apylinkes šlaistęsi vestgotai neatlaikė arabų spaudimo ir Denia iki pat 1244 metų, kol Aragono karalius Jokūbas pirmasis per rekonkistą jos neatkovojo krikščionims, buvo valdoma islamo sekėjų. 1701 -1714 metais praūžus karams tarp Ispanijos soste sėdėjusio Austrijos Habsburgų dinastijos atstovo, karaliaus Karlo antrojo ir jį rėmusių anglų bei Prancūzijos suburtos sąjungos, kuri į šalies valdovo sostą siekė pasodinti Burbonų dinastijos atstovą, miesto ir pilies reikšmė sumažėjo. Po Napoleono karų ji galutinai neteko savo politinės svarbos.

Išliko kitokia pilies reikšmė. Kai nuo bokštų žvelgi į Viduržemio jūros bangelėse besisupančius žuvėdrų baltumo laivus, kai žinai, jog ten kažkur už uolų atsivers smaragdiniai Devesos paplūdymiai, o vaikščiodamas senamiesčio gatvelėmis net užrištomis akimis matytum didingą pilies alsavimą, kai tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio atvyksta į Denią susitikti su įspūdinga Ispanijos Viduržemio jūros pakrantės  praeitimi ir visomis prasmėmis šilta nūdiena, supranti, kad kada bei kur keliautum, tavo viena širdies dalis jau įkalinta ir liks plakti čia.

Rytoj į Gandia –  net nesitiki: paminklų ansamblis nuodytojų Bordžijų klanui. Poryt į Calpe – miestą kuris gyvena ant iš jūros į dangų vedančių uolų tilto.

Nuotraukos.: autoriaus.

pl-logo-mini