Ieškant aukso, žemės gręžti jau nebereikės

Australijos buše augantis eukaliptas. Nuotr. M. Lintern Pats auksas ant medžių neauga, tačiau į juos kopia: Australijos mokslininkams pavyko įrodyti aukso eukaliptų lapuose buvimą. Atlikdami įvairius tyrimus, Australijos mokslininkai, ten augančių eukaliptų lapuose aptiko aukso. Panašu, jog jie bus atradę naują, iki šiol paslėptą kadrą, aukso ieškojimo ir suradimo būdų filmo serijoje. “Eukaliptas funkcionuoja tarsi hidraulinė pompa”,- taip apie šį procesą atsiliepia mokslinius tyrimus vykdančios organizacijos “Commonwealt” ( CSIRO ) geochemikas Melvyn Lintern. Atrodo, kad taurusis metalas medžių šaknų pagalba yra išsiurbiamas iš dirvos ir kamienu keliauja į lapus. Linternas kartu su savo kolegomis leidinyje “Nature Communications” rašo apie turtingo auksu regiono vakarinėje Australijos dalyje, Kalgoorlie atradimą. XIX amžiaus pabaigoje toje apylinkėje siautėjo didžiulė aukso karštligė. Auksas ten randasi 35 metrų gylyje, po 60 milijonų metų amžių skaičiuojančiomis sedimentinėmis uolienomis. Savo giliai į žemę įsiskverbiančiomis šaknimis eukaliptai kartu su vandeniu siurbia šį brangųjį metalą ir transportuoja jį į savo lapus. Lapams nukritus, auksas vėl sugrįžta į dirvą. ...

2013-10-24 11:16:32

Lakštingalų dainos, arba senas jautis vagos negadina

Lakštingalos patinėlis gieda meilės giesmę. Girdėdamos vyriškosios lyties lakštingalos giesmę, patelės gali suprasti viską apie jos atlikėją. Vyresni ir labiau patyrę patinai, sugeba išgiedoti natas greičiau, jų treliavimas yra žymiai sudėtingesnis nei jauniklių. Tokį atradimą, po ilgamečių šių paukščių gyvenimo būdo tyrimų, paskelbė Vokietijos, Šveicarijos ir Olandijos mokslininkai.Girdėdamos vyriškosios lyties lakštingalos giesmę, patelės gali suprasti viską apie jos atlikėją. Vyresni ir labiau patyrę patinai, sugeba išgiedoti natas greičiau, jų treliavimas yra žymiai sudėtingesnis nei jauniklių. Tokį atradimą, po ilgamečių šių paukščių gyvenimo būdo tyrimų, paskelbė Vokietijos, Šveicarijos ir Olandijos mokslininkai. Baselio universiteto profesorius Valentinas Amrheinas drauge su kolegomis žurnale “Journal of Avian Biology” sako, jog vyresni lakšingalinai turi žymiai geresnius dauginimosi duomenis negu jaunuoliai ir apie tai savo treliavimu skelbia patelėms, kurios, vien tik iš klausos, gali nustatyti, kuris potencialus jaunikis turi geresnes tėvo savybes. ...

2013-10-14 20:45:12

Labanoro girios paslaptys

Rugsėjo viduryje Šiekštyje vanduo dar gana šiltas. Jonas Žališkevičius Šiekščio ežere, prie kurio apsistoju sodyboje, vanduo vis dar +16 laipsnių ir rudeninės lydekos, dėl kurių čia šį savaitgalį atvažiavau, neaktyvios. Esu suskaičiavęs, kad 5 kilometrų spinduliu yra 16 ežerų. Ankstyvą šeštadienio rytą į automobilio bagažinę įsimetu pripučiamą valtį, išjudu link kito Labanoro regioninio parko perlo – Ilgio ežero. Nuo sodybos tiesiai per girią  būtų gal kokia pusė kilometro, tačiau miško keliukais susidaro visi trys, nes prie tankioje pirmykštėje girioje raibuliuojančio Ilgio pakrantės privažiuoti įmanoma tik keliose vietose. Ten, kur į vandenį  leidžiu valtį, yra įrengta gana tvarkinga miško poilsiaviete. ...

2013-10-14 20:44:54

Kolkos kanjonas

Kolkos kanjonas Peru Anduose Aukštai Peru Anduose dunkso Kolkos kanjonas, Gineso rekordų knygoje vadinamas giliausiu pasaulio tarpekliu. Vis dėlto tik nedaugelis žmonių yra girdėję apie jį – negelbsti nei pasaulio rekordininko statusas, nei svaiginamas kalnų didingumas. Vos vienas kitas keliautojas ryžtasi kopti į šiuos kalnus ir žvilgtelėti į gilią bedugnę, kurią Kolkos upė išgraužė Žemės paviršiuje. Šiame Peru kampelyje galima padaryti dar vieną nepaprastą atradimą. Išsibarstę po slėnį stypso užgesę ugnikalniai, čia gausu riedulių, pažymėtų paslaptingais raižiniais. Dar pasakojama, kad tuose kraštuose gyvenę žmonių smailiomis galvomis. Vos vienas kitas keliautojas renkasi dulkėtus kelius, vedančius per plikas bemiškes pievas ir akmeningas dykumas, kur negailestingai spigina saulė, ir kopia į kalnus, kurių 4000 m aukštyje, viršūnėse, šniokščia lediniai upokšniai. Atsiskyrusi nuo viso pasaulio ši Andų vietovė niekam neatskleidžia savo paslapčių. Tie, kurie galiausiai pasiekia Kolkos kanjoną, negali atitraukti akių nuo kvapą gniaužiančio vaizdo: gilus kanjono rėžis atrodo taip, tarsi kas būtų sumanęs atsiriekti dalį kanjono peiliu. Apačioje smarki ir drumzlina liūčių sezonu teka Kolkos upė. Šalia upės rymo didingi maždaug 3,2 km aukščio kalnai, kurių snieginos viršūnės dažnai skendi debesyse. Ir vis dėlto šiuose atšiauriuose kalnuose šimtus metų gyvena žmonės, kalnų papėdėse auginantys javus ir laikantys lamas. ...

2013-10-14 20:37:22

Ar atsisakysime benzino?

Pėsčiomis būna ir greičiau. Didžioji Britanija, Notingemas. Benzinas kelia dvigubą galvos skausmą: vieniems – dėl prognozių, kad jo kaina gali pasiekti ir 5 litus už litrą, kitiems – kaip augančių klimato kaitos sukeltų iššūkių simbolis. Į tai atsakydama Europos Sąjunga ryžtasi drąsiems transporto sistemos pokyčiams, kurie vairuotojus turėtų iš lėto pratinti prie gyvenimo be naftos. Ar šiems pokyčiams pasirengusi ir Lietuva? Brangi priklausomybė Litras populiariausio a95 rūšies benzino jau šiandien kainuoja daugiau nei 4,7 Lt, tačiau vairuotojams pranašaujami ir dar sunkesni laikai. Atsižvelgiant į situaciją naftos rinkoje, prognozuojama, kad vasarą benzino kaina gali pasiekti net 5 Lt. Ir nors dalis vairuotojų, kurie šiandien degalinėse sukandę dantis atveria pinigines, tikisi lengvesnio rytojaus, specialistai įspėja, kad jis gali ir nebeateiti. Naftos ištekliams pasaulyje sparčiai senkant, jos gaminių kaina gali tik didėti. Taip besistiebiančios benzino kainos — ne vienintelė priežastis svarstyti apie šios degalų rūšies atsisakymą. Iškastiniu kuru varomas transportas išlieka vienu didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinių ir svarbia kliūtimi kovojant su klimato kaita. ...

2013-10-14 20:32:14

Didžiausias žemės turtas

Nors Lietuva turtinga gėlu tiek požeminiu, tiek antžeminiu vandeniu, tačiau nereiškia, kad jo nereikia taupyti. Druskininkai, Ratnyčios upelis. Kamilė Baubinaitė Vanduo dengia daugiau nei du trečdalius žemės paviršiaus, sudaro apie 70% žmogaus kūno masės ir yra svarbiausia organizmui maistinė medžiaga. Nors tai labiausiai paplitęs junginys planetoje, trečdalis žmonijos jau dabar susiduria su jo stoka ir netinkama kokybe, o išaugęs vandens vartojimas lemia ir klimato pokyčius. Neeikvodami vandens be reikalo, galime ne tik sutaupyti, bet ir apsaugoti save bei gamtą. Nors vanduo ir oras sudaro 71% Žemės paviršiaus, tik 3% jo — tyras. Žmonėms prieinama tik maža dalis tokio vandens resursų, o poreikis metams bėgant – tik didėja. Manoma, kad iki 2020 m., vandens suvartojimas gali išaugti dar 5%, o UNESCO prognozuoja, jog greičiau nei po dešimties metų vandens trūkumas taps dar rimtesne globalia grėsme nei šiandien. Jau dabar šią problemą patiria beveik vienas iš aštuonių pasaulio gyventojų. Anksčiau skelbtais UNESCO duomenimis, Europoje gyvena apie 13% visos pasaulio žmonių populiacijos, tačiau išgaunama tik 8% viso pasaulio vandens. Tai rodo, jog turime išmokti taupyti vandenį, kad šio žemyno gyventojams jo nepritrūktų. ...

2013-10-14 20:28:12

Čelio kanjonas

Keturių Kampų žemėje, kurioje susikerta Jutos, Kolorado, Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijos, keisti geologiniai dariniai – įprastas dalykas. Ne veltui šiame krašte įkurta daugybė nacionalinių parkų ir apstu gamtos paminklų. Tarp šių įžymybių Čelio kanjonas užima ypatingą vietą, nes išlaikęs rimtį, esti nuošaliai ir yra svarbus vietos žmonių gyvenimui ir tikėjimui. Čelio kanjonas nėra vientisas slėnis, tai greičiau kanjonų labirintas, išgraužtas lėtai tekančių upių raudoname Difajenso plynaukštės smiltainyje. Kanjono uolos, kurių aukštis svyruoja nuo 9 m iki 300 m, nėra visiškai plikos, tačiau jos neįtikėtinai lygios. Jų paviršius atrodo taip, lyg būtų glotniai užteptas raudonu glaistu. Tamsūs dryžiai, primenantys dažų nubėgimus, ženklinantys kanjono sienas, vadinami „dykumos laku”. Juos paliko mineralinių medžiagų gausus vanduo, garmantis žemyn uola. Nors šaltis, ardantis kanjono pakraščius, vieną po kitos siunčia žemyn riedulių papliūpas, apačioje nedaug uolų skeveldrų. Sudužę smiltainio rieduliai per trumpą laiką suyra į smėlį, o šį tiesiog išpusto vėjas. Tad šio plataus kanjono dugnas dailus ir tvarkingas, ypač pavasarį, kai sidabriniai upokšniai išsilieja iš smėlėtų krantų, o jaukiuose apačioje gyvenančių navachų soduose žydi obelys ir persikai. ...

2013-10-14 20:19:38

Baltasis gandras - Lietuvos nacionalinis paukštis

Lietuvos ornitologų draugija kiekvienais metais skelbia “Metų paukščio akcijas”, kurių pagrindinis tikslas yra atkreipti specialistų ir visuomenės dėmesį į tas paukščių rūšis, kurioms tuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys bei rūpestis. Dažniausiai metų paukščiu parenkama reta, mažai ištirta ar sparčiai nykstanti sparnuočių rūšis (pvz., juodasis gandras metų paukščiu buvo paskelbtas 2002 m. ir 2009 m., griežlė – 2006 m.). Akcijos metu visuomenė supažindinama su šios rūšies paukščių biologija ir ekologijos ypatumais, apsaugos problemomis ir kartu su specialistais kviečiama padėti įvertinti dabartinę populiacijų būklę Lietuvoje, populiacijos stabilumui iškilusias grėsmes bei visuomeniškai kontroliuoti, kaip vykdoma teisiniais aktais numatyta apsauga. Metų paukščiu gali būti paskelbta ir palyginti dažnai aptinkama paukščių rūšis (pvz., naminis žvirblis, kuris metų paukščiu buvo pasirinktas 2000 m.) ar net grupė paukščių (2005 m. – geniai). Lietuvos ornitologų draugija Baltojo gandro (Ciconia ciconia) metais buvo paskelbusi 2010 – uosius metus. Baltasis gandras nuo senovės laikomas nepaprastu paukščiu, todėl apie jį sklando daug legendų. ...

2013-10-14 20:12:49

Milfordo sąsiauris

Milfordo sąsiauris. Siaura jūros įlanka įsigraužusi į sausumą 15 km. Europietišką pavadinimą šiai vandens juostai XIX amžiaus 3-ame dešimtmetyje suteikė Johnas Grono, ruonių medžioklės laivo kapitonas iš Velso, pavadindamas jį savo gimtojo miesto Milford Heiveno Pietų Velse vardu. Tačiau maoriai, atvykdavę į sąsiaurio žiotyse plytinčią Anitos įlanką rinkti nefrito, šią vietą vadino Piopio – tahi tai yra Vienišo strazdo prieglobsčiu. Strazdas buvęs ištikimas legendinio maorių tautosakos personažo Maujo palydovas. Buvo tikima, kad, pamylėjęs miegančią Mirties deivę, Maujis išrūpin-siąs žmonijai nemirtingumą. Nelaimė, rytą prižadinta strazdo giesmės ir suvokusi, kas įvyko, deivė iš įtūžio mirtinai sutraiškiusi Maujį tarp šlaunų. Nusiminęs paukštis nuskridęs į Milfordo sąsiaurį, čia gyvena vienišas ir atgailauja. Maždaug prieš milijoną metų pietvakarinėje Pietų salos pakrantėje, ten, kur dabar Milfordo sąsiauris ir kiti fiordai, ledynai išvagojo stačius slėnius, išgraužė gilius siaurus tarpeklius. Maždaug prieš 10 000 metų tirpsmo vanduo sudarė Tasmano jūrą. Maorių legendoje apie šiuos įvykius porinama šiek tiek poetiškiau. Joje sakoma, kad Pietų sala yra pusiau nugrimzdusios kanojos korpusas, virtęs akmeniu, Jūros dievas aptašęs jį kirviu ir pavertęs tinkama gyventi žeme. Darbą jis pradėjo vakarinėje pakrantėje iš pietų, tad pietinė salos dalis ties Daskio sąsiauriu kiek nenusisekė. Eidamas šiauryn, jis dirbo vis mitriau, ir Milfordo sąsiauris, šiauriausias iš fiordų, – geriausias jo kūrinys. ...

2013-10-14 20:08:40

Jangdzės tarpekliai

Jangdzės tarpekliai. Jangdzės vanduo kunkuliuodamas ir ūždamas įteka į siaurą, vos 100 m pločio, angą tarp stačių klinčių uolų, du kartus aukštesnių už Eifelio bokštą. Išmatuota, kad po smarkaus lietaus upė čia teka 32 km per valandą greičiu ir vanduo pakyla 50 m. Isabella Bird, britų keliautoja, kuri 1897 m. grįžo žemyn upe, rašė: „Mes akimirksniu pralėkėme žemyn lygiomis vandens kalvomis, kurių statumo nejautėme, žemyn su tėkme, kai upė tapdavo labai srauni, už savęs palikdami grėsmingus vandens verpetus. Jeigu į juos būtume pakliuvę, būtume buvę  sunaikinti”. 8 km ilgio Kutango tarpeklis yra trumpiausias iš trijų Jangdzės tarpeklių. Jie tęsiasi maždaug 190 km nuo Fengdzie iki Ičango – maždaug nuo pusiaukelės 6300 km upės vaga nuo Tibeto iki jūros. Kinijoje ši trečioji pagal ilgį pasaulio upė vadinama Cangdziangu (Mėlynąja upe). Jangdze ši upė vadinama tik ties žiotimis prie Šanchajaus, tačiau europiečiai taip pakrikštijo visą. Šiuos tris tarpeklius išgraužė srauni upės tėkmė, kai ji skynėsi kelią per Kinijos didžiojo Sičuano (ar Raudonojo ) baseino kalnų žiedą. Kai kurios pakrančių uolos įgavo keistus pavidalus, minimus kinų legendose: jos buvo vadinamos išmintingos bobulės pavasariu ar raganosiu, žiūrinčiu į mėnulį. Iš abiejų Kutango tarpeklio angos pusių yra 1000 metų senumo geležiniai stulpai, įtaisyti į olą, iš jų per upę buvo permesta grandinė: iš pradžių kaip gynybinė užkarda, vėliau – kaip užkarda rinkliavoms rinkti iš praplaukiančių valčių. ...

2013-10-14 19:50:27

Kosmetika: išbandyti su gyvūnais, ar?...

Tokie eksperimentai Europos Sąjungoje jau ribojami. Nuotr.: geo.de Visada, kai kalbos pakrypsta apie gyvūnus ir su jais atliekamus bandymus, nuomonės būna prieštaringos. Vieni pasisako už gyvūnų teises ir, atrodo, viską padarytų, kad gyvūnai būtų nuo to apsaugoti, kiti baiminasi, kad, atsisakius bandymų su gyvūnais, nuo to nukentės žmonės. „Arba kosmetika bandoma ant gyvūnų, arba ant žmonių. Čia jau jums rinktis, ar alergiją visam gyvenimui, nudegimus ir kitokias bėdas sukelti žmogui, ar kokiai žiurkei. Neišbandytų kosmetikos gaminiu į rinką juk niekas neleidžia, o išbandyt ant kažko gi reikia“, – sakė vieno forumo dalyvė, ir tokią nuomonę turi ne ji viena. Bandymai su gyvūnais kosmetikoje jau apriboti Iš tiesų daugybė kosmetikoje naudojamų priemonių jau yra nuodugniai ištirtos, tad gyvūnų prireikia vis rečiau, ir pamažu jų naudojimas kosmetikos bandymams bus visiškai uždraustas. Todėl teiginiai, kad dauguma mūsų naudojimų kosmetikos priemonių yra nuolat išbandomos su gyvūnais, yra klaidingi. Jau 2004 m. lapkričio mėn. Europos Sąjunga visiškai uždraudė naudoti gyvūnus baigtų kosmetikos gaminių bandymams. Leidimas naudoti gyvūnus bandymams išliko tik tada, kai nėra alternatyvų, pavyzdžiui, kai medžiaga yra nauja ir jos poveikis nėra žinomas. Tačiau ir tokiais atvejais ES rekomenduoja sumažinti bandymų skaičių ir tobulinti jų metodus, siekiant kuo mažiau pakenkti gyvūnams. ...

2013-10-14 19:44:20

Originali pažintis su Aukštumalos pelke

Laima Dabrėgaitė Nemuno deltos regioninio parko direkcijos specialistai sukūrė originalų trumpametražį filmą „Aukštumalos aukštapelkė“. Skambant kanklių muzikai, galėsite grožėtis pelkės vaizdais, susipažinti su jos biologine įvairove. Filmuką galite peržiūrėti „Youtube“ tinklalapyje. 8 minučių filmukas sukurtas iš Aukštumalos pelkės nuotraukų, kurios darytos nuo 2006 iki 2010 metų. Nuotraukų autorius – Nemuno deltos regioninio parko vyr. ekologas Robertas Kubilius. Žiūrėdami šį filmą, turėsite unikalią galimybę susipažinti su šiandienine aukštapelke, sužinoti apie jai būdingus augalus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį bei suprasti, kad pelkė – tai ne tik žliugsintis purvynas su bedugniais akivarais, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčių itin retiems pelkių augalams ir gyvūnams. Aukštumalos aukštapelkę drąsiai galima vadinti pelkėtyros mokslo Aukštumala. Nuotr.: A. Sakalnyko.lopšiu. Vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902 m. išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą – monografiją “Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal”, kuri po šimto metų (2002 m.) buvo išversta į anglų kalbą ir pakartotinai išleista pavadinimu “C.A. Weber and the Raised Bog of Augstumal” (K.A. Vėberis ir Aukštumalos aukštapelkė). ...

2013-10-14 19:38:23