Ar gyvūnai turi šeštąjį pojūtį?

Drambliai ryšiui vieni su kitais palaikyti naudoja infragarsus (labai žemo dažnio garsines bangas). Šios istorijos neįtikėtinos, tačiau teisingos: šuo įveikia šimtus kilometrų ir grįžta namo; katė keliauja aplink pasaulį ieškodama savo šeimininko; karvės ir arkliai blaškosi iš siaubo prieš artėjantį žemės drebėjimą; kupranugariai puola į paniką prieš prasidedant smėlio audrai. Yra daugybė panašių pasakojimų, liudijančių apie gyvūnams būdingą nepaprastai aštrią nuojautą. Tačiau neaišku, ar jie pasižymi tam tikrais gebėjimais, kurių neturi žmonės. Gyvūnų elgesio specialistai atmeta teiginį, kad gyvūnai yra apdovanoti ypatingu jutiminiu suvokimu, nes jų regos, uoslės, klausos, lytėjimo ir skonio pojūčiai yra panašūs į mūsų. Tačiau kaip tada paaiškinti tokius reiškinius kaip paslaptingai tikslus krypties pojūtis ar gresiančių stichinių nelaimių nuojauta? Garsinių bangų gaudymas Žmogaus ausis gali sugauti garsines bangas, kurių dažnis siekia nuo 20 iki 20 000 Hz (hercų). Tačiau drambliai užfiksuoja ir žemesnio negu 20 Hz dažnio garsus, vadinamuosius infragarsus. Ši savybė leidžia jiems girdėti kelių šimtų kilometrų spinduliu ir palaikyti tarpusavyje ryšį per didelį atstumą. Šunų ir kačių ausys yra imlios ultragarsams – virpesiams, kurių dažnis didesnis negu 20 kHz (kilohercų). Tai suteikia jiems galimybę iš anksto pajusti priešus ir sėkmingai susekti grobį. ...

2013-10-14 19:32:06

Taroko tarpeklis

Taičungas, Taivanas. Taivanas yra vienas iš „Azijos mažųjų tigrų” – tų nedidelių teritorijų, kurios sugebėjo pakilti iš Antrojo pasaulinio karo pelenų ir priblokšti pasaulį sparčia ekonomikos raida. Todėl čia į akis krinta ir konteinervežiai, ūžiančios gamyklos ir žmonių knibždėlynas. Taivanas, kai 20 mln. skubančių žmonių susigrūdžia į ne didesnę už Belgiją salą, atrodo tarsi nedidelis kambarys idiliško peizažo fone. O štai šiaurės rytų Taivano pakraštys ir didesnė dalis rytų pakrantės, skirtingai nei likusi šalies dalis, retai apgyvendinta. Daugiausia čia įsikūrę nykstantys pirmykščių genčių, kurios čia gyveno tūkstantmečius, kol atėjo kinai, palikuonys. Šią sritį dažnai nusiaubia taifūnai, taip pat ji per daug atšiauri ir kalnuota, kad būtų galima plėsti žemdirbystę ar pramonę. Užtat peizažas čia itin spalvingas: ūkanotų ežerų, sraunių upių ir nuostabių kalnų, tankių miškų ir bedugnių su raitytų kamienų medžiais kraštas visas tarsi nuspalvintas akvarele. Pažvelgus lengva suprasti, kodėl portugalai jūreiviai šią vietą pavadino Ilha Formosa – Puikiąja sala. ...

2013-10-14 19:28:15

Ir be naftos galima gyventi

Bendras darbas darže. Nuotr.: transitiontowntotnes.org Jie nelaukia, kol kovoti su klimato kaita aktyviai pradės valdžios institucijos, tačiau nepasitenkina ir pavienėmis iniciatyvomis. „Pradėti nuo savęs nebeužtenka” – tikina visame pasaulyje populiarėjančio „Virsmo miestų” judėjimo iniciatoriai. Jie ragina burtis į grupes, laikytis bendrų įsipareigojimų ir kurti vis didesnes aplinkai draugiškas bendruomenes. VIRSMO MIESTŲ” JUDĖJIMAS (angl. Transition Towns Movement) — tai iniciatyva, kuria siekiama sumažinti žmogaus veiklos poveikį aplinkai ir sulėtinti klimato kaitos procesus. Judėjimas veikia per aktyvias bendruomenes, kurios prisiima tam tikrus įsipareigojimus aplinkai ir ragina tą patį daryti kitus. Viskas gali prasidėti nuo nedidelio bendraminčių būrelio, tačiau galutinis tikslas — parengti projektą, kuris įpareigotų prisiimti aplinkosauginę atsakomybę kuo didesnę bendruomenę: rajoną, kaimą ar visą miestą. ...

2013-10-14 19:23:58

Vrangelio sala: kas atsakingas už Arktiką?

Fotografai paprastai vadovaujasi lozungu „Žemė – nuostabi“ ir nusuka objektyvus nuo panašių siužetų. Bet kartais mes darome išimtį, kad atkreiptume dėmesį į problemą ir padarytume planetą švaresne. Atskridus į mūsų šalies (Rusijos – vert. past.) Arkties zoną, pirmiausia jus pasitinka bekraščiai šiukšlių kalnai ir surūdijusių statinių sangrūdos, nusitęsusios iki pat horizonto. Pakilimo takai Arktikoje priklauso kariškiams, o kariškiai Užpoliarėje juos paverčia gigantiškais sąvartynais. Nors ne tik kariškiai. Siaubinga tarša lydėjo visus bandymus industrializuoti poliarines teritorijas. „Vrangelio sala‘ dar vadinama baltųjų lokių gimdymo namais. Be baltųjų lokių, čia sutinkama daug poliarinių pelėdų, baltųjų žąsų, juodųjų berniklių, avijaučių, poliarinių lapių, vėplių ir kitų gyvūnų. Šiandien gamtos kompleksai išlieka nepaliesti dėl geografinės izoliacijos ir gyventojų stokos. Bet anksčiau, iki sukurdama valstybinį gamtos draustinį, valstybė bandė įsisavinti teritoriją įvairiais būdais: buvo sukurta faktorija, elnių augintojų tarybinio ūkio skyrius, pagalbinis kariškių aerodromas ir priešlėktuvinės gynybos bazė. ...

2013-10-14 19:21:15

Kuo žiemą lesinti paukščius

Šaltos ir snieguotos žiemos yra tikras išbandymų metas mūsų krašte žiemoti pasilikusiems paukščiams: sniegas uždengia ir taip negausias maisto atsargas, o paspaudęs šaltukas jas dar tvirčiau užrakina ir padaro sunkiai pasiekiamas. Paukščių globa žiemą – tai ne vien malonumas jaustis atliekant gerą darbą, bet ir puiki galimybė iš arčiau pažinti patiems ir padėti pažinti vaikams mūsų krašte žiemoti pasiliekančius paukščius, mokinti juos gerumo, atsakingumo, vaizdžiai paaiškinti gamtoje vykstančius procesus. Tačiau svarbiausia tai, kad paukščių lesinimas žiemą yra reali pagalba sparnuočiams išgyventi sunkųjį metų laiką, o už ištiestą pagalbos ranką atsidėkoja ir patys paukščiai – pastoviai šmirinėdami šalia lesyklų jie dar ir apžiūri medžių kamienus, šakas, pastatų sienas ir kitur esančius plyšius, iš kurių išrenka ir taip sunaikina daugybę ten esančių kenkėjų kiaušinėlių ir lėliukių. Paukščiams išgyventi žiemą galime padėti ir kitais būdais: sodindami medžius ir krūmus, kurių uogomis maitinasi kai kurios paukščių rūšys, statydami užuovėjas ir palapines kurapkoms. Ornitologai net įrenginėja specialias aikšteles, kuriose mėsa ir žuvimi lesina jūrinius erelius, dažniausiai kaimo vietovėse šalia ūkinių pastatų ruošia laukelius, į kuriuos bando privilioti pelių, kuriomis minta pelėdos ir apuokai. Tačiau pats populiariausias ir dažniausiai naudojamas paukščių globos būdas yra įvairių tipų lesyklų įrengimas ir pastovus maitinimas jose. ...

2013-10-14 19:17:05

Viltis išgyventi

Prževalskio arkliai. Nuotr.: kostich.com Ypač dramatiški gamtiniai pokyčiai šiandien vyksta Pietryčių Azijoje, kur intensyviai plečiami kultūriniai alyvpalmių ir ryžių plotai, kietmedžio medienos gavyba ir besaikė medžioklė. Dėl grybelinių ligų stipriai degradavo Centrinės ir Pietų Amerikos, atogrąžų Andų ir netgi Australijos varliagyvių populiacijos. Kaip rodo tyrimų rezultatai, jeigu nebus imtasi neatidėliotinų apsaugos priemonių, netolimoje ateityje pasaulinės biologinės įvairovės būklė gali pablogėti mažiausiai apie 20 proc. Įgyvendintos gamtosaugos priemonės visame pasaulyje jau davė neabejotinai teigiamų rezultatų – apie 64 paukščių, žinduolių ir varliagyvių rūšių padėtis pagerėjo. Tarp šių rūšių yra trys jau klasikiniais tik nelaisvėje išlikusių gyvūnų labai sėkmingo reintrodukavimo pavyzdžiais tapusios rūšys – kaliforninis kondoras (Gymnogyps californianus), juodakojis šeškas (Mustela nigripes) JAV ir laukinis (Prževalskio) arklys (Equus ferus) Mongolijoje. ...

2013-10-14 19:13:43

Labanoro girios uralinės pelėdos

Apie uralinę pelėdą Uralinė pelėda (lot. Strix uralensis) gerokai stambesnė už naminę pelėdą, šviesi, geltonu snapu ir ilga uodega. Paukštis paplitęs vos ne visoje Eurazijoje, bet Pietų ir Vakarų Europoje labai retas. Pasak K. Tyzenhauzo, Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje uralinės pelėdos buvo gana dažni paukščiai, gyveno netgi soduose, parkuose. 1959 m. Tadas Ivanauskas uralinės pelėdas jau priskyrė prie labai retų sparnuočių. 2001 m. duomenimis, jų populiacija Lietuvoje įvertinta 15-30 perinčių porų. Drįsčiau teigti, kad pastaruoju metu šios pelėdos sparčiai plinita. Uralinės pelėdos medžioja dieną, temstant ir švintant. Vidurnaktį dažniausiai prasnaudžia ant šakos. Pagrindinę jų maisto dalį sudaro peliniai graužikai. Jeigu jų trūksta, paukščiai puola voveres, kiškius, tetervinus ir daugelį smulkesnių paukščių. Peri uoksuose, plėšriųjų paukščių lizduose, ant stuobrių, retkarčiais ir ant žemės. ...

2013-10-14 16:09:37

Paukščių migravimas

Kiekvienas pavasaris prasideda nuo pirmųjų sugrįžtančių paukščių: nekantriai laukiame pirmosios vieversio giesmės, pirmojo baltojo gandro, pirmosios pempės, pirmojo varnėno, pirmosios kregždės, pirmojo gegutės kukavimo… Lietuvoje šis laukimas yra net kalendoriuje sužymėtas: Vieversio (Vyturio) diena, Kovarnių diena, 40-ies paukščių diena, Pempės diena, Žemės diena, Gandrų sugrįžimo diena, Gegutės diena ir kt. O štai rudeniop teturime išskirtą tik vieną su paukščiais susijusią datą – rugpjūčio 24-ąją, šv. Baltramiejaus, arba Gandrų išskridimo, dieną. Vasaros pabaigoje besibūriuojantys gandrai – jau artėjančio rudens pranašai. Tai reiškia, kad netrukus danguje išvysime išskrendančių žąsų būrius, išgirsime su gimtosiomis pelkėmis ir pievomis atsisveikinančių gervių trimitus. Kiekvienais metais mes pasitinkame parskrendančius sparnuočius ir į tolimą kelionę išlydime išskrendančius. Šios paukščių kelionės vadinamos paukščių migracija. Migracija, tiksliau – migravimas, yra kur kas sudėtingesnis reiškinys, nei daugeliui atrodo, ir vyksta ne vien pavasarį bei rudenį. ...

2013-10-14 15:52:42

Musų skriaudėjas, kurį jau pamiršome..

Jei nerizikuosime, kažko neturėsime, nepamatysime, nepajausime, nesužinosime… Kartais, net ir pagalvoję apie riziką, vis tiek keliaujame į… mišką. Juk uogaujant, grybaujant ar tiesiog gražioje aplinkoje maloniai leidžiant laiką gali įsisiurbti erkė ir užkrėsti pavojinga liga. Turime būti atidūs, kad per daug nepriartėtume prie saulės atokaitoje besišildančios vienintelės mūsų krašte nuodingos gyvatės angies, kurios kirtis sukeltų neapsakomą skausmą. Lankantis miške gali užvirsti išpuvusiu kamienu ar po praūžusių škvalų išvartyti medžiai. Šią vasarą dar rizikavome būti sugelti dvisparnių vabzdžių – aklių. Šiltuoju metų laiku lankantis miške jie niekam nedavė ramybės. Kas jie? Akliai (lot. Chrysozona), dar vadinami žabaliais, – vieni iš visame pasaulyje (išskyrus dykumas) paplitusių įkyrių kraujasiurbių sparvų giminės atstovų. Šiuos apie 13 mm ilgio dvisparnius vabzdžius karštomis ir net darganotomis vasaros dienomis galėjome matyti ne tik miškuose, bet ir laukuose, pievose, sodybose, prie vandens telkinių. Iš pažiūros akliai – gražūs vabzdžiai, ypač gražios didelės, blizgančios jų akys, kurios apšviestos saulės mirguliuoja visomis vaivorykštės spalvomis. Tačiau aklio įgėlimas labai skausmingas, todėl jam įkandus net nepajunti, kaip instinktyviai pliaukšteli delnu. Kodėl akliai gelia ir siurbia kraują? ...

2013-10-14 15:23:08

Juostažuvė - ilgiausia šiandien mokslui žinoma kaulinė žuvis.

Mažai žinomos žuvys Šių metų gegužės 9 d. Švedijoje aptikta Šiaurės jūroje itin reta žuvis, vadinama juostažuve, arba silkių karaliumi (Regalecus glesne Ascanius, 1772). Šiandieniam žuvų tyrimų mokslui (ichtiologijai) tai puiki proga gauti daugiau žinių apie šias vis dar labai menkai pažįstamas vandenyno gelmių gyventojas. Nors juostažuve įtraukiama į kone visų pakraštinių pasaulio jūrų kaulinių žuvų rūšių sąvadus, o jų, kaip ir didžiųjų mėnulžuvių, atvaizdai puošia ne vieną jūrų žinyną ir muziejų rinkinius, vis dėlto iki šiol tai mažiausiai ištirtos didelių gelmių žuvys. Pirmasis juostažuvės paminėjimas siejamas su gamtininko Philine’o Ascaniuso (Philine Ascanius) vardu, tačiau išsamesnį šios rūšies aprašą paliko jo amžininkas danas Mortonas Brunnichas (Morton Brunnich). 1788 m. Kopenhagoje išleistoje knygoje gamtininkas trumpai apibūdino visas anuomet Vakarų Europos mokslui žinomas Atlanto vandenyno rytinio pakraščio žuvis, aprašė ir vienintelį prie Bergeno bangų išplautos juostažuvės liekanų aptikimo atvejį. Nuo to laiko jau praėjo daugiau nei du šimtai metai, tačiau mūsų žinios apie šias vandenų slapukes menkai pasipildė. Šiandienis juostažuvių biologijos ir elgsenos paveikslas sukurtas apibendrinus negausius mokslininkų ir pavienių gamtininkų iš įvairių pasaulio vietų stebėjimus. ...

2013-10-14 15:19:57

Balio piramidė

Mažyčio taškelio, kuriuo pažymėta Balio piramidė, žemėlapyje beveik nematyti. Tačiau tie, kuriems nusišypsojo laimė išvysti šį tiesiai iš jūros kyšantį bokštą, negali patikėti savo akimis. Šis obeliskas toks aukštas, kad, regis, siekia dangų. Nors skersai Balio piramidė yra tik 400 m pločio, jos aukštis – daugiau nei 550 m. Kitaip tariant, aukščiu ši uola beveik du kartus pranoksta Eifelio bokštą. Gineso rekordų knygoje Balio piramidė įrašyta kaip aukščiausia smailiaviršūnė uola pasaulyje. Balio piramidė nutolusi į šiaurės rytus nuo Sidnėjaus maždaug 700 km. Lakūnas Francisas Chichesteris, 1931 metais skrisdamas virš Tasmano jūros, apačioje išvydo gigantišką uolą ir apibūdino ją kaip „platų senovinį akmeninį durklą”. Ir vis dėlto šio milžiniško Ekskaliburo paslaptys atsiskleidžia ne iš lėktuvo skrydžio, o po vandeniu.  IŠ VANDENYNO GELMIŲ Po lygiu vandenyno paviršiumi tarp uolinių kolonų ir arkų nardo miriadai ryškiaspalvių žuvų. Jos nardo vulkaninės uolos kaimynystėje, nes Balio piramidė yra griūvantis, seniai užgesęs ugnikalnis, o jo viršūnė vis dar kyšo virš vandens. Tai vienas iš keliolikos ugnikalnių, užgesusių prieš 7 milijonus metų. Nuo to laiko jūra kariauja su įžūliu uolos luitu, kyšančiu iš pat jūros gelmių. Ilgus amžius uolą graužė atkaklios bangos ir gairino vėjas, tad dabar iš kalno liko vos trys procentai pradinės masės, vandenyno suardytos iki mažų salelių ir atodangų grandinės. ...

2013-10-14 15:15:17

Fraserio sala

Fraserio salą, forma primenančią nudėvėtą aulinį žvejo batą ir tįsančią netoli Kvinslendo pakrantės, sudaro vien smėlis. Šios 124 km ilgio salos pakrantė – auksinio smėlio paplūdimiai ir kopos, kur ne kur stūkso statūs geltono, raudono ir rudo smėlio skardžiai su gamtos stichijų suformuotais bokštais ir smailėmis. Tačiau už smėlio paplūdimių ir stačių skardžių prasideda nepaprastai turtinga augmenijos karalystė. 240 m aukščio smėlio kopos patikimai saugo tankią ir turtingą girią. Drėgmę mėgstančios karališkosios palmės ir popiermedžiai auga visada drėgnose žemėse. Kitur žaliuoja kiparisai ir aukšti rutuliniai eukaliptai, araukarijų ir pietinių agatmedžių giraitės, kurių taip ieškojo XIX amžiaus medkirčiai. Fraserio sala pradėjo formuotis prieš milijonus metų dėl vėjo ir lietaus poveikio pradėjus irti žemyno pietuose stūksantiems kalnams. Smulkias, į vandenyną patenkančias nuolaužas srovės nešdavo šiaurės kryptimi, čia jos nusėsdavo ant vandenyno dugno. Ledynmečiu jūrai nusekus, povandeniniai smėlio klodai tapo sausuma, o vėjas pavertė juos masyviomis kopomis. Jūros lygiui pakilus, vandenyno srovės atplukdė dar smėlio. Pasibaigus ledynmečiams, nepaliestame smėlyje pradėjo dygti augalai, kurių sėklų čia atnešė paukščiai ir vėjas. Augalams pūvant, formavosi humuso sluoksnis, jame šaknis leisdavo didesni augalai kartu sutvirtindami kopas. ...

2013-10-14 15:09:29