Iš ko pažinsi palmę

Palmės Monte Carlo Palmėms būdinga savita išvaizda, todėl nuo kitų augalų jas atskirti nesunku net nebaigusiam botanikos mokslų. Stiebas dažniausiai gerai išsivystęs, tiesus, nešakotas, sumedėjęs, su vėduokliškų arba plunksniškų lapų laja viršūnėje. Tai tipiška forma, būdinga pačioms gražiausioms palmėms: Corypha, VVashingtonia, Roystonea regia ir kitoms. Be šios, skiriamos dar 3 augimo formos. Egipto palmės Hyphaene thebaca ir kelių kitų artimų rūšių stiebai gražiai šakoti, su lapų laja viršūnėje. Krūmais augančių augalų gana nemažai. Tankesnis ar retesnis guotas susiformuoja iš šoninių ūglių. Neįprasčiausiai atrodo laipiojančios kaip lianos palmės. Jos pasiekia atogrąžų miško medžių viršūnes, nes stiebai užauga iki 150-180 m ilgio. Calamus ir Daemonorops lianos Pietryčių Azijos miškuose sudaro nepereinamus sąžalynus. Net ir vieną nešakotą stiebą turinčios palmės atrodo labai skirtingai. Kai kurių rūšių (Hyophorbe lagenicaulis, Colpothrinax zvrightii) stiebai per vidurį išsipūtę arba butelio formos. Pelkėtų Amerikos tropikų palmių (Socratea exorrhira, Iriartea ventricosa) dygliuotos šoninės šaknys iškilusios virš žemės iki 2,5 m aukščio, todėl atrodo, kad kamienai šakojasi apačioje. Yra rūšių (pavyzdžiui, Sabai palmetto), kurių jauni stiebai auga iš pradžių įstrižai į žemę, vėliau keičia kryptį ir kyla į viršų, išlinkdami lyg saksofonas. ...

2013-10-14 13:32:40

Jachta iš 12 tūkstančių plastikinių butelių

Grupė “Adventure Ecology” iš JAV San Francisko miesto antrinių žaliavų naudojimą pakėlė į naują lygį. Panaudodami plastikinius butelius jie pastatė tvirtą 60 pėdų (apie 20 metrų) ilgio jachtą “Plastiki”. Su katamaranu jie ketina plaukti nuo JAV iki Australijos. Komanda, priešakyje su savo lyderiu Davidu de Rothschildu, 12 tūkstančių 2 litrų talpos butelių užpildė anglies dioksidu ir, panaudoję kitas medžiagas iš plastiko, pastatė jachtą. Ekologai šiomis dienomis ketina pakelti bures ir rengtis į trijų mėnesių kelionę nuo San Francisko iki Australijos – Sidnėjaus miesto. “Tikiuosi, kad mūsų žygis atkreips dėmesį į ekologines problemas, – teigė Davidas. Mes pražudome milijonus vandens paukščių, kurie kasdien praryja plastiką. Todėl nusprendėme pastatyti jachtą iš medžiagų, kuriomis teršiame gamta.” Gegužės 16 dieną pradėta gaminti jachta sveria apie 9 tonas, ja galės plaukti 6 žmonės. Vienas iš pagrindinių kelionės objektų – garsioji šiukšlių sala Ramiajame vandenyje. ...

2013-10-14 13:27:42

Medūza - nuodingoji jūrų gražuolė

Senovės graikai vadino jas „jūrų dilgėlėmis”, o aptikti drebučius primenantį padarą žvejo tinkluose laikyta blogu ženklu, nes buvo manoma: kuo daugiau medūzų, tuo mažiau toje vietoje žuvų. Tokį vardą šie permatomi jūrų gyvūnai gavo, nusižiūrėjus j graikų mitologinę būtybę Medūzą, labai baisios išvaizdos, kuriai vietoj plaukų augo nuodingos gyvatės. Iš tiesų vandenynuose ir jūrose knibždėte knibždančios medūzos neturi galvų, nuo jų kūnų karo ne gyvatės, o susiviję čiuptuvai, dažnai primenantys siūlus. Vis dėlto prie šių padarų verčiau nesiartinti, nes bet kokį susitiki-mą akis į akį medūzos supranta kaip antpuolį ir aršiai ginasi. Pavojingas susidūrimas su medūza aprašytas populiaraus detektyvų klasiko Artūro Conano Doyle’io apsakyme „Liūto karčiai”. Apsakymo veikėjas sportininkas ir maudynių jūroje mėgėjas Makfersonas pasakojo garsiajam sekliui Šerlokui Holmsui, esą besimaudantį jūroje jį kažkas užpuolė ir iščaižė visą kūną deginančiais rimbo kirčiais. Didysis seklys išsiaiškino, kad jaunuolį užpuolė milžiniška medūza, sužalojusi jį it liūto karčiai tankiais, nuodingais čiuptuvais. NUKENČIA ŽVEJAI IR POILSIAUTOJAI „Liūto karčiai”, priešingai nei Baskervilių šuo (dar viena baidyklė iš apsakymų serijos apie Serloką Holmsą), yra realus padaras. Vandenyje ji atrodo labai graži: persišviečianti it krištolo papuošalas, grakšti ir paslaptinga. Tačiau neapsigaukime: tarp daugybės medūzų rūšių yra ir mirtinai pavojingų žudikių. Tai arktinė cianėja, stambiausia žinoma medūza pasaulyje. Milžiniškas duobagyvis sveria iki 200 kilogramų, jo siūlėtieji čiuptuvai nusidriekia net apie 100 metrų! ...

2013-10-14 13:16:43

Paskui lokio žvilgsnį

Gyvenimas tikrai nuostabus, juk nežinai, kur atsidursi kitą dieną. Kažką galvoji, mintimis planuoji būsimus žygius, bet likimas ima ir sudėlioja savaip. Tačiau dėl to neverta nusiminti, svarbiausia – daryti tai, ko labiausiai trokšta širdis, ir tuomet, žiūrėk, likimas ima ir pažeria labai malonių, netikėtų nuotykių. Ypač kai turi gerų, nuoširdžių draugų, kurie tiesiog išprotėję (aišku, gerąja šio žodžio prasme) dėl Gamtos. Be Gamtos jie tiesiog negali gyventi, daugiausiai laiko praleidžia joje, kad galėtų su kitais pasidalyti patirtais įspūdžiais. Kaip smagu, kai visai netikėtai iš tokio bičiulio sulauki kvietimo kartu pakeliauti ir pasigrožėti visų mūsų Motina Gamta. Taigi vieną dieną bičiulio pakviestas išsiruošiau kelionėn į „Žvėrinčių” pas Petrą Dabrišių – geros ir kilnios širdies žmogų, kuriam visai ne tas pats, kaip mes gyvename ir kaip po mūsų gyvens ateinančios kartos. Nė gražiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad jau kitą dieną atsidursiu Latvijoje, Gaujos nacionaliniame parke…Į „Žvėrinčių” vykome vedami kilnaus tikslo – nufotografuoti mažų lūšiukų ir vilkiukų, kad jų nuotraukomis galėtų džiaugtis vaikai, vartydami žurnaliuką apie Gamtą „Lututė”. Laukinėje Gamtoje tai būtų labai sunku padaryti, be to, sugaištum begalę laiko, o gyvūnams sukeltum papildomų rūpesčių – už tai jie tikrai ačiū nepasakytų. „Žvėrinčius” – puikiausia vieta pamatyti paslaptingiausius mūsų miškų gyventojus, juos įamžinti ir sukurtais vaizdais pasidalyti su kitais. ...

2013-10-14 13:11:41

Krokodilai mėgsta vaisius

Berlyno zoologijos sode krokodilus šeria ne bananais. Nuotr.: pasauliolietuvis.com Krokodilai nėra išimtinai mėsėdžiai, kaip kad iki šiol buvo manyta. Tokios išvados, atlikę plačios apimties studijas, priėjo amerikiečių zoologai. Nemaža krokodilų rūšių dalis į savo mitybos prioritetų sąrašą yra įtraukę ir vaisius. Manytina, kad vaisiai krokodilams kaip ir žmonėms yra būtinas vertingų vitaminų šaltinis. Apie tai žurnale “Journal of Zoology” rašo gamtos apsaugos organizacijos “Wildlife Conservation Society” tyrinėtojas Steven Platt. Krokodilai tokiu būdu platina ir vaisių sėklas. Buvo manoma, kad krokodilų, aligatorių bei siaurasnukių gavialų virškinimo traktas nėra pritaikytas maisto medžiagų iš vaisių pasisavinimui. Steven Platt drauge su kolegomis pabandė paneigti šį nusistovėjusį stereotipą. Jie praleido daug valandų betyrinėdami šių plėšrūnų gyvenimo būdą bei psichologiją, o taip pat atliko daugybę skrodimų, kurių metu ištyrė jų skrandžius bei žarnynus. Iš 18 tirtų rūšių 13 raciono dalį sudarė uogos, riešutai bei įvairūs vaisiai. ...

2013-10-13 21:40:47

Baltasis gandras: Problemos

Kiekvienais metais Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) skelbiamos Metų paukščio akcijos pagrindinis tikslas – atkreipti specialistų ir visuomenės dėmesį į tas paukščių rūšis, kurioms tuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys bei rūpestis. Dažniausiai metų paukščiu parenkama reta, mažai ištirta ar sparčiai nykstanti sparnuočių rūšis (pvz., juodasis gandras metų paukščiu buvo paskeltas 2002 m. ir 2009 m., griežlė – 2006 m.). Akcijos metu visuomenė supažindinama su šios rūšies paukščių biologija ir ekologijos ypatumais, apsaugos problemomis ir kartu su specialistais kviečiama padėti įvertinti dabartinę populiacijų būklę Lietuvoje, populiacijos stabilumui iškilusias grėsmes bei visuomeniškai kontroliuoti, kaip vykdoma teisiniais aktais numatyta apsauga. Metų paukščiu gali būti paskelbta ir palyginti dažnai aptinkama paukščių rūšis (pvz., naminis žvirblis, kuris metų paukščiu buvo paskelbtas 2000 m.) ar net grupė paukščių (2005 m. – geniai). 2010-uosius Lietuvos ornitologų draugija paskelbė Baltojo gandro (Ciconia ciconia) metais. Tęsiame straipsnių ciklą apie šį paukštį ir jo gyvenamąją aplinką. Ankstesniuose straipsniuose skaitytojus supažindinome su baltaisiais gandrais, jų gandralizdžiais, įrengimo vietomis ir būdais. Šįkart aptarsime pagrindines su šiais paukščiais susijusias problemas. ...

2013-10-12 20:25:15

Biologinė įvairovė - didžiausias pasaulio lobis

Kad ir kaip būtų keista, gyvojo pasaulio pažinimas plėtėsi ir gilėjo labai sunkiai: mūsų protėviai kūrė pasaulio stebuklais vadinamus monumentus, statė piramides, o apie gyvūnus ir augalus žinojo visai nedaug – tik tiek, kiek žinių reikėjo juos naudojant. Prieš 500 metų daryti gyvūnijos įvairovės aprašai dažnai tokie prieštaringi ar klaidinantys, kad juos galima vadinti pasakomis, prieš 300 metų atlikti pirmi faunos ir floros (rūšių grupių) apibendrinimai nors ir pažangesni, bet gana paviršutiniški. Tik K. Linėjui sukūrus binarinę sistemą, pasaulis sujudo teikti vardus visiems iki tol žinotiems, bet įvairiai vadintiems objektams. Tada atsirado nauja kryptis, remiama pasaulio turtuolių ir monarchų – kaupti kolekcijas, aprašinėti fauną ir florą. Lietuvoje tik XX a. antroje pusėje pagaliau sulaukta viso floros sąvado, pradėta ir dar nebaigta aprašyti grybų flora. Na, o tai, kas turėtų būti labiausiai pažįstama – gyvūnija – iki šiol lieka atvira detaliems tyrimams. Biologinės įvairovės – augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, augančių ir gyvenančių Lietuvoje, – sąrašas mūsų duomenimis yra šiek tiek per 30 tūkst., o švedai aprašė gerokai daugiau nei 52 tūkst. rūšių daugialąsčių. Vadinasi, turime apie ką galvoti ir ko siekti. ...

2013-10-12 20:19:12

Kas užtars vargšą mėšlavabalį?

nuotr: ‘PORTOFINO” Nei pirmos, nei antros priežasčių mes negalime nei sustabdyti, nei pakeisti – nebent priėmę, pavyzdžiui, tokią rezoliuciją: Pašalinti iš Žemės rūšį Homo sapiens, kaip labiausiai planetos gamtai nepalankią, kenkiančią ir ją naikinančią rūšį. Palikime globaliąsias Žemės ir gamtos raidos problemas spręsti didžiųjų pasaulio šalių vyriausybėms bei įtakingiausioms tarptautinėms organizacijoms ir pasvarstykime, ką kiekvienas iš mūsų savo veiksmais, o tiksliau – vidiniu nusistatymu, galime nuveikti. Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad vidutinis statistinis lietuvis, net ir gyvenantis mūrinėje ar gelžbetoninėje dėžutėje ir keliaujantis į darbą nykiomis asfaltuotomis miestų gatvėmis nuosavu automobiliu, myli gamtą. Tai mums būdinga iš prigimties, šį jausmą esame paveldėję iš tėvų, senelių, prosenelių, daugelis esame pirma, antra ar trečia karta nuo žagrės ir dar neužmiršome palyginti netolimos pagoniškos mūsų protėvių dvasios. Vis dėlto retas sąmoningai tą suvokia: trūksta elementaraus mus supančio gamtos pasaulio pažinimo, pačių paprasčiausių gamtonaudos, gamtosaugos žinių, visuomenės susivokimo, kad dėmesys gamtai yra nepalyginamai svarbesnis už kasdieninį mūsų dėmesį zvonkėms, pareigytėms ar kedžiams, galiausiai kaip jauna valstybė neturime tokių tradicijų. ...

2013-10-12 20:11:11

Miškų galiūnas - briedis

Apniukusį birželio rytą, gniauždamas rankoje paskubomis užplikytos kavos puodelį, skubu į pasimatymą. Anksti ryte, brėkštant, į pasimatymą?.. Neįtikėtina?.. Maža to, mano pasimatymas paskirtas ne bet kur, o klampioje šlapynėje tarp galybės uodų ir sparvų! Į susitikimo vietą rasota, vietomis iki juosmens siekiančia žole ar dvimetrinėmis nendrėmis teks žingsniuoti keletą kilometrų, ten dar galbūt reikės luktelėti valandėlę kitą ir… vis tiek nežinau, ar pasimatymas įvyks… Tačiau gal būtent todėl tai ir yra taip įdomu? Tikriausiai būtent todėl apsiginklavęs fotoaparatu, žiūronais bei žiupsneliu kantrybės vėl ir vėl skubu į pasimatymą su miškų galiūnu briedžiu… Lėtas, ramus, lyg nuolatos savo mintyse paskendęs, briedis yra, matyt, artimiausias lietuvio būdui miško gyventojas. Tai stambiausias elninių šeimos atstovas. Lietuvoje gyvenantis porūšis europinis briedis užauga daugiau kaip 2 m aukščio ties ketera ir 500 kg svorio. Patelės kiek mažesnės – didžiausias jų svoris siekia iki keturių šimtų kilogramų. Iš kitų mūsų miškuose gyvenančių elninių briedžiai išsiskiria savo mase, durpių spalvos kailiu ir ilgomis, šviesiai pilkomis kojinėmis apautomis kojomis. Šviesesnės spalvos yra ir papilvė, ausų vidinė pusė bei snukio galas. Patelės dar turi nedidelę šviesią dėmę pauodegyje – veidrodėlį. Krinta į akis ryškus briedžio gogas ir masyvi galva su nedidele barzda pakaklėje.Balandžio-gegužės mėnesiais, iš naujo užgimus viskam kas gyva, pagausėja ir briedžių šeimynos. ...

2013-10-12 20:04:24

Požeminė velnio armija

Žiurkių tėvynė – rytinė Kinijos dalis, kur jos nuo senų laikų apsigyveno ryžiais apsėtose pelkėse. Į Vakarus žiurkės pateko kartu su Čingischano ordomis. Arabai žiurkių atsigabeno iš persijos įlankos rajono, o kryžiuočiai su jomis «susipažino» Palestinoje. Europa, laukusi prieskonių ir brangenybių, gavo žiurkes – maro sukėlėjas. Norint išvengti daug žmonių gyvybių nusinešančių epidemijų, žiurkės buvo naikinamos pačiais Įmantriausiais spąstais ir stipriai veikiančiais nuodais… XV-ame a. bažnyčia žiurkes prakeikė, paskelbdama jas pragaro tvariniais. Tačiau niekas nepadėjo. «Juodosios mirties» epidemijos Europoje baigėsi tik XV!ll-ame a., kai žemyną užplūdo pilkosios žiurkės ir išstūmė maro nešiotojas juodąsias žiurkes. Pilkąsias žiurkes leistis į tolimą kelionę privertė stiprus žemės drebėjimas. Vystantis jūreivystei graužikai išplito po visą pasaulį. Šiandien žiurkių nėra tik Antarktidoje ir kai kuriose Arkties vandenyno salose. Mokslininkai paskaičiavo, kad Žemėje gyvena apie 10 milijardų žiurkių – 2 kartus daugiau nei žmonių. Didžiausia žiurkių kolonija įsikūrusi Meksike – ten jų yra kelios dešimtys milijonų. Romoje gyvena apie 15 milijonų, Niujorke – apie 12 milijonų šių graužikų. Žiurkėms ypač patinka dideli miestai. Čia jos lengvai prisitaiko prie gyvenimo sąlygų, kurios megapoliuose visą laiką kinta. Nekinta tik šių gyvūnų socialinė organizacija, kuri nusipelno didelio dėmesio. ...

2013-10-12 19:55:58

Mėsėdis vikšras

Taip atrodo iš vikšro išaugęs drugelis melsvys Kai paauga ir išorinį savo skeletą pakeičia trečią kartą, jis pradeda maitintis skruzdėlėmis, kurios yra jo sergėtojos. Palikęs pirmąjį savo maitinimosi medį, vikšras klajoja po miško paklotę. Sutikęs raudonosios skruzdėlės (Mjrmica sabuleti) individus, jis atsistoja ant užpakalinių galūnių ir pagamina lašelį „bičių rasos” pilvo liaukoje. Skruzdėlės, radusios saldų viliojantį tirpalą, griebia vikšrą ir tempia jį į požeminį lizdą.Užuot atakavusios vikšrą, kaip ir kiekvieną įsibrovėlį, skruzdėlės ropinėja aplink ir ragina pagaminti daugiau medaus. Įsitikinęs, kad skruzdėlės nesiruošia suėsti, vikšras gamina ir paskleidžia agresyvumą slopinantį feromoną. Saugus požeminiame lizde nuo kitų plėšrūnų (pavyzdžiui, paukščių), vikšras „atsilygina” šeimininkėms, ėsdamas jų lervas ir kiaušinėlius. Praleidęs maždaug šešias tukimo savaites, vikšras virsta lėliuke ir ramina skruzdėles, gamindamas cukraus ir feromonų. Lėliukės stadijoje vikšras skleidžia krebždesius, pamėgdžiodamas skruzdėlių bendravimo signalus. ...

2013-10-11 16:20:12

Mokymasis ir žaidimai

Dauguma gyvūnų įvairius įgūdžius išsiugdo stebėdami tėvų arba vyresnių šeimos narių elgseną. Kai kurie išbando naujai įgytas žinias praktikuodamiesi – draugiškai kovodami vieni su kitais arba šokinėdami aplink (elgsena vadinama žaidimu). GEPARDAS MOKO JAUNIKLIUS SUGAUTI GROBĮ Gepardo patelė gaudo gyvą gazelės jauniklį taip, kad jos jaunikliai galėtų pasimokyti medžioti. Ji paleidžia sugautą gazelės jauniklį prie savo atžalos. Kai gazelė bando sprukti, gepardo jaunikliai ima ją vytis ir bando pargriauti. Jei gazelė išsprūsta iš jauniklio letenų, gepardo patelė vėl ją sugauna ir pamoka prasideda iš naujo. ...

2013-10-11 16:18:29