kaukes

Justas Javonis

Esame pasivadinę Tėvyne dainų ir artojų, drąsia bei krepšinio, kurią vienija alus ir pergalės, šalimi, gražiausių pasaulyje moterų kalve. Lietuvos savimarketinginiai kaimo bernelio ir mergelės, vėliau – darbininko ir kolūkietės įvaizdžiai keičiami į krepšininko ir manekenės idealą.  Pozicionuojamės vienu iš didžiausių Europoje savižudžių skaičiumi, esame išgertų butelių galvai lyderių tarpe. Į šipulius sudaužom komunistinę imperiją, po to jau į savąją valdžią išsirenkame buvusius tos imperijos vietininkus Lietuvoje ir, kieno nors paklausti, mušamės į krūtinę, žegnojamės ir neprisipažįstame, kad balsavome už juos.

Apsikrikštijome tiltu iš vakarų į rytus, tačiau vakarų antplūdžio nesimato, užtat nelegalių „turistų“, cigarečių, benzino, tos pačios degtinės kontrabanda nesibaigiančiomis kolonomis, kaip kažkada Raudonoji armija, Lietuvos “tiltu” rytai veržiasi į vakarus.

Rusams brautis buvo sunkiau – juos stabdė vokiečiai, o šiandien, „rytietiškosios gėrybės“ užpila Europos geografinę bambą nesutikdamos  praktiškai jokio pasipriešinimo iš tų, kurie turi įgaliojimus veikti valstybės vardu. Susidaro įspūdis, kad kaip ir 1940 metais, Rusijai okupuojant Lietuvą, kariuomenei  buvo duotas įsakymas nesipriešinti, taip ir šiandien mūsų kovos su kontrabanda pareigūnams išdalinti „zuikinio kalibro šratai“, kad gink dieve per klaidą nepašautų kokio nors liūto. Tai ir medžioja vargšą, liūto atgabentas, na, kad ir cigaretes, pardavinėjantį, kiškutį. Kai kada nušauna ir iš liūto panosės ėsti bandantį vilką. Kur tu su savo bizūnu pradingai, „šlubas prūse“?

Unikali tauta. Tik mes gebame, gaudami 600 litų pajamas, susimokėti 800 už būsto šildymą ir, ne tik nebadauti, bet ir dėvėti tokius džinsus, už kuriuos mūsų tėvai ir seneliai sovietmečiu turėdavo pakloti visą savo mėnesio atlyginimą ar dar daugiau. Važinėjame automobiliais, keičiame juos kaip kojines, kai tuo tarpu sovietmečio žiguliukas buvo retam įkandama gyvenimo svajonė. Esame daininga ir balsinga tauta, nors su Eurovizija…kaip čia pasakius, tačiau, ko gero, pasaulyje garsiausiai žviegiame apie nepakeliamai sunkų dabartinį savo gyvenimą, kaip prie ruso buvo geriau, o valdžia mus apiplėšinėja, nors tą valdžią mums išrenka ne estai ir ne vokiečiai.

Raunamės plaukus dėl didžiulio emigracijos mąsto, netgi piktinamės menku išvažiavusiųjų patriotizmu, tačiau kaip niekur nieko naudojamės milijardais litų, kuriuos čia parveža, ar atsiunčia į užsienį dirbti ir gyventi išvažiavę lietuviai.

Penkiasdešimt metų laukėme amerikiečių, kad padėtų išsivaduoti iš komunistinės okupacijos, o, kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Reiganas užsuko ginkluotės varžybas bei dėl to nuavė sovietams paskutines sudriskusias trumpikes ir pro tas skyles iš atitinkamos Sovietų Sąjungos vietos išlindome į laisvę, tai dabar internetiniuose komentaruose dergiame Ameriką, rėkdami, kad ji kalta, jog kolūkių pirmininkai susiprivatizavo žemės ūkio bendrovių turtą, o ir miestuose buvusios vertybes susigrobė ta pati buvusios komunistinės nomenklatūros aplinka. JAV ir nebūtina juodinti tiesiogiai. Užteko 20 metų viešojoje erdvėje vienu pirštu rodyti į profesorių Vytautą Landsbergį, jį šmeižiant kaip didžiausią nebaudžiamo komunistinės nomenklatūros siautėjimo Lietuvoje kaltininką, o kitu pirštu jį baksnoti, kaip į pasisakantį už tvirtus Lietuvos ir JAV ryšius ir juodosios technologijos žioplesnių tautiečių smegenyse nubrėžė takelius, vedančius į Maskvos “rojaus sodus”.

Amerika dar tik kovojo dėl savosios nepriklausomybės, o rusų carai ir carienės jau žinojo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenė yra pavydi, susiskaldžiusi, godi, išpuikusi ir nuperkama. Rusams nebuvo sunku už pinigus, titulus, dažniausiai – tuščius pažadus pasiekti visų trijų Lietuvos valstybės padalinimų. Ne be sovietų pastangų kurstytas pavydas ir jo pagrindu tarpukario Lietuvos elito išauginta neapykanta Antanui Smetonai privedė prie to, kad didžioji Lietuvos kariuomenės dalis 1940 birželio 15 –ąją be ginkluotės laiką leido vasaros stovyklose. Tas rusų žinojimas, kaip ir dalies mūsų lietuvių  ”mužiko žemaičių ir Lietuvos“ mentalitetas šiuo metu niekur nėra pradingęs. Nors Kubiliaus vyriausybė trenkė Gazpromui, tuo pačiu ir Putino Rusijai, iš peties – 5 milijardų ieškinys Stokholmo arbitraže, uždegtas žalias šviesoforas realiai Lietuvos energetinei nepriklausomybei – bus žvalgomos skalūninių dujų atsargos, statomas suskystintų dujų terminalas, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, rusai nepasiduoda – atrodo jie net Lietuvos seimo narių tarpe turi įsigiję kurjerių, kurie pas Seimo pirmininką pro užpakalines duris vedžioja  energetinės pakraipos rytų emisarus ir, dar turėtų paaiškėti kokias ir ant kokių Lietuvos politikų ar pareigūnų, „kompromato“ kortas ištrauks bei ant stalo, ar į žiniasklaidos stalčius Gazpromo, kitokio „promo“, savo pačių, o gal ir lietuvių rankomis padės rusų žvalgyba. Kaip caras grojo ant Lietuvos šlėktų godumo,puikybės ir tuštybės, taip dabar suderinamas ir žemaičių – Žygaičių šokdinimo instrumentas. Natos įkeliamos net į pagalbos iš Putino ir Lukašenkos šaukimosi oktavą.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Galim pasisemti ir iš jos, tik reikės labai ilgos virvės, nes dar nors kiek ta stiprybe atsiduodantis šulinio lygmuo, siekia XIII – XV amžius ir yra mažiausiai 700 metų gilumo. Po septynių amžių letargo miego lyg tai atsibudome, iššokome iš ryklio pilvo, pradėjome keltis, tačiau, atrodo, kad likome komoje, o iš jos vedantis kelias yra daug ilgesnis nei buvo tikėtasi. Nebesame nei Vytauto laikų Europos, nei, tuo labiau, pasaulio bamba. Nevykdom ir nevykdysim savarankiškos užsienio politikos.

Lietuvą mes dar vadiname Marijos žeme – tai šventa vieta, o šventa vieta tuščia ilgai nebūna.

Jei ne Obama, tai Putinas. Indonezijai, Zairui šis kampas neįdomus. Amerika nėra šventoji mergelė Marija ir Obama mus myli tiek, kiek ta meilė gali silpninti Rusiją. Paradoksas, bet paskutiniųjų savaičių Amerikos prezidento Barako Obamos veiksmai į Baltuosius rūmus pakviečiant viešnagei Baltijos šalių prezidentus ir atsisakymas susitikti su Vladimiru Putinu Sankt Peterburge vykstančiame G-20 šalių forume liudija, kad mums realybė yra tokia – kuo bus didesnė įtampa tarp JAV ir Rusijos, tuo amerikiečių dėmesys Baltijos šalims stiprės ir Lietuva bus saugesnė. Trečiojo kelio Lietuva, panašu, jog neturi. Ir trečias, ir ketvirtas ir ntasis – visi keliai, išskyrus vieną – euroatlantinį, išmes mus iš po Europos Sąjungos ir NATO skydo ir drauge su visais Žygaičiais nuves ten, iš kur išsiveržėme – kur raketiniu kuru bei kita įvairiausia chemija užterštas ne vien Žygaičių vanduo, kur virš pievų neskraido kamanės, kur nuo kukurūzams perpilto amoniakinio vandens upelyje aukštyn pilvais plaukia žuvys, o vizai gauti prie vakarų šalių ambasadų driekiasi kilometrinės eilės. Ten Gazpromo Tauragės filialas siurbia skalūnų dujas, o Žygaičiai, jei apskritai apie juos kas nors ką nors dar žino, išvežti į Norilsko sanatorijas nusiraminimui.

pl-logo-mini