TarakonasVargšai, bjaurūs, keikiami tarakonai, persona non grata, kad ir kur pasirodytų, batais ir susuktais į ritinėlį laikraščiais gainiojami iš vieno žemės kampelio į kitą… Tačiau privalome pripažinti, kad šie parazitai, ko gero, ištvertų radiaciją po termobranduolinio sprogimo.

Žmogus, gavęs didesnę nei 800 remų (remas yra tokia radiacijos dozė, kuri sukelia tam tikrą žmogaus audinio sužalojimą) radiacijos dozę, dažniausiai miršta. Mirtina dozė Amerikos tarakonams yra 67 500 remų. O norint nužudyti vokiškąjį tarakoną, reikia maždaug 100 000 remų! Tarakonai (kartu su kitais vabzdžiais) yra atsparesni radiacijai nei žmonės dėl paprastos priežasties – savo paprastumo.

Juo sudėtingesnis ir ilgaamžiškesnis yra organizmas, juo jis neatsparesnis radiacijai, t. y. tokiame organizme yra daugiau ką pažeisti. Tarakonai tiek ilgai negyvena, kad jiems išsivystytų radiacijos sukeltas vėžys.

Stenfordo universiteto mokslininkai kuria ir gamina robotus, kurių veikimas grindžiamas tarakonų sandara – ne todėl, kad šie parazitai atsparūs branduoliniam sprogimui, o todėl, kad jie greiti ir vikrūs. (Kai kurie tarakonai per vieną sekundę gali įveikti atstumą, prilygstantį penkiasdešimčiai jų kūno ilgių. Kad žmogus pasiektų ekvivalentišką spartumą, jis turėtų bėgti 320 km/val. greičiu!)

Jei visa tai sužadino jūsų intelektualų apetitą tarakonams, būtinai privalote perskaityti W. J. Bello knygą Laboratorinis tarakonas. Joje yra labai svarbios informacijos, pavyzdžiui,„kaip nuskausminti tarakoną” ir, žinoma, „kaip išgauti tarakono lytinį feromoną” (kas žino, gal ir TAI kada nors pravers?).

Per dešimtis milijonų metų tarakonai evoliucionavo nedaug ir tikriausiai per būsimus milijonus metų jie bėgios kaip bėgioję. Ar tikrai norėtumėte gyventi apokaliptinėje dykvietėje, atsiradusioje po branduolinio sprogimo, kurioje būtų likę tik Madagaskaro šnypščiantys tarakonai mutantai? Tikriausiai ne. Tačiau jei galėtumėte pasislėpti ir kažkaip išlikti… ir būtumėte vienintelis gyvas išlikęs žmogus… o tarakonai garbintų jus kaip Dievą? Hm…