Nida. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Nida. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Justas Javonis

Susapnavau košmarą. Mane pastatė ir dabar dunksau išsižergęs virš Kuršių marių į Baltijos jūrą išplaukos, viena koja įkibęs į Klaipėdos krantą, o kita užspaudęs iš Kuršių Nerijos į Smiltynės perkėlą vingiuojančio plento pabaigą.

Tokių siaubų neprisimenu nuo tų laikų, kai per paskubomis susiręstą mane į Kauno pilį per vandeniu užpildytas iškasas su deglais ir kalavijais rankose veržėsi kryžuočiai, ar 1940 birželio 15-ąją vyžomis į Lietuvą virš Nemuno kaukšėjo raudonosios armijos driskiai – sermėgiai.

Regiu plaukus besiraunantį Lietuvos ambasadorių prie UNESCO Arūną Gelūną ir girdžiu jį šaukiant, kad jeigu tiltas būtų pastatytas, UNESCO į tai reaguotų, nes būtų pažeista Pasaulio paveldo konvencija, kad tai duotų Rusijai argumentą badyti mums pirštu ir sakyti, kad mes esame pažeidėjai.

Per miegus pajuntu, kaip susigūžusiais mano turėklais ritasi ašaros – gaila ambasadoriaus, gėda prieš UNESCO ir rusus tačiau košmaras ne čia. Matau, kaip kebabobambalinių Šventosios ir Palangos kurortų lankytojų elektorato ordos, sulindę į kontrabandiniais smirdalais varomus sutręšusius golfukus ar pežobulkas gaujomis ritasi mano kūnu, tvirtai pasiryžę prisijungti prie Neriją ekskrementuojančių Juodkrantės kormoranų ir keltams per Kuršių marias sutaupytus litus panaudoti ne tik Vecekrugo, Mirusiųjų kopų, Raganų kalno, pamario ir pajūrio pušynų, Nidos, bet ir visos Kuršių Nerijos apšikimui. Net, jei atvykimas į UNESCO švetovę kažkiek kainuoja ir dabar, mane nutiesus, tačiau, kai eismo į ją pralaidumas tampa vietoj trijų trijais šimtais megabaitų per sekundę, lėkti dergti į dar švarią, o ne tokią, kokia paliekama po savosios viešnagės, vietą yra daug smagiau.

Vecekrugo kopa. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Vecekrugo kopa. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Nemanau, kad mano statymo reikalingumą ir mano nebuvimą kaip problemą įvardinantys ir tuo visuomenei smegenis plaunantys Klaipėdos valstybinio jūrų uosto mažieji kunigaikščiai tą “problemą” supranta su manimi vienodai. Naujienų portaluose skaitau, jog uosto direkcija pranešė, kad darbo grupė, kuriai vadovauja jau didžiųjų kunigaikščių pasiuntinys, susisiekimo viceministras Vladislavas Kondratovičius, svarstys tilto į Kuršių neriją statybos galimybes bei bendrovės „Smiltynės perkėla“ iškėlimo iš uosto alternatyvas. Jeigu mane pastatys, tai perkėla pati iš uosto išsikels, ką čia dar ir svarstyti?

Toks dėdė Gentvilas internetiniuose tyruose yra svajojęs, kad mano vieta galėtų būti už nugaros. Ne už paprastos nugaros, o už kiaulės. Tada būčiau dviejų kilometrų ilgio, tapčiau brangus kaip Lenkijos autostrada ir tuomet manąja nugara nuo Šventosios ir Palangos apylinkių pakilęs, jas iki tol teriojęs Marijos žemės kiaulidžių kontingentas, keldamas siaubą jau ne vien barų žąsinės kulinarijos ekspertui –  pìsoriui Užukalniui penktajam, bandomis laisvai kriuksėtų Nidos kryptimi. Mane pastatę kunigaikščiai gudrūs kaip šventųjų senosios Lietuvos girių žalčiai. Jie tautai yra paaiškinę, kad statybai grietinė nuo valstybės biudžeto liespienio nebuvo graiboma, Europos Sąjunga tokio “šedevro” nefinansavo, o paskolas už mano gimdymą bankams didžiųjų kunigaikščių koncesinė grupuotė grąžins, aišku, už tokį vargą ir savęs nepamiršdama, iš važiuojančiųjų per mane renkamų mokesčių litais, ar eurais pavidalu.

Lietuvos ekonomika yra lanksti ir staigiai reaguoja į rinkos pokyčius. Žinau, kad kai Putinas rusams uždraudė valgyti iš mūsų juodmargių primelžto pieno suspaustą sūrį, lietuviai verslininkai greitai ir sėkmingai jį gabenančius sunkvežimius apsuko iš rytų į vakarus. Todėl, kai regiu paskui aukščiau minėtą gausią Palangos bei Šventosios kurortų lankytojų populiaciją jų poreikiams tenkinti į Kuršių neriją riedančias kebabų gamybos priekabas, bambalių ir pigaus bei kontrabandinio šnapso pakrautus sunkvežimius, cirko klounų aprėdų spalvomis nudryžintus pripučiamus šokynių atrakcionus, karšto alaus ir šaltų čeburėkų išnešiotojų kolonas, cukraus vatos pūtikų centrifūgas nors ir svajočiau svajoti, kad tai tik bjaurus sapnas, tačiau, kai norėdamas įsitikinti įsignybu į Kuršių marių dugną įsmigusios savosios atramos šoną, pajuntu skausmą. Katunskytė, kaip ir buvo per TV grasinusis, pas dukterį užsienin jau išvažiavusi, tačiau nuo patrulių, pusbrolių su pusseserėmis, kitokių, tokių ir visokių, pupyčių, pupuliukų, tikrųjų ir nelabai išdykėlių, bumčikų, popsų su mopsais pirdesių sukelto rezonanso dreba ne tik Tomo Mano namelio pamatai, bet ir jį apstačiusių kebabinių sienos. Niekaip nespėdami gesinti nuo pušynuose girtuokliaujančių gaujų mėtomų nuorūkų padegtų medynų nevilties riksmu kaukia ugniagesių automobiliai, policininkai ir medikai atsirinkinėja ir į tarnybinį transportą kraunasi kievieni sau pagal būtį ir būseną tinkančius klientus.

2000 metai. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio  paveldo sąrašą. Nuotr. pasauliolietuvis.com

2000 metai. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nuotr. pasauliolietuvis.com

Nereikia net aiškinti, jog kultūringų ir mokių vokiečių, italų, danų ir olandų turistų Nidoje nebelikę nei kvapo. Nepakėlę žiauriai padidėjusios geltonosios natrio chlorido koncentracijos paskui juos ir Lietuvos emigrantus švaresnių Ispanijos, Prancūzijos, ar Norvegijos pusėn jau senokai išplaukė stintos, o nuo savo prijaukintų giminaičių tūsų bebaigiąs išprotėti paskutinis Kuršių nerijos šernas surizikavo ir, kad ir neturėdamas vizos, nelegaliai kirto Kaliningrado srities sieną.

Yra ir viena rožinė manojo sapno detalė. Žuvims irgi kitokiems vandens gyviams apleidus Neringos savivaldybės teritorinius vandenis bei sausumai prakvipus labiau už juos pačius, Kuršių neriją paliko kormoranai. Vykdydami Neptūno priesaką, paukščiai amžiams įsikūrė mano statytojų ūkiuose, o Nidos apylinkėse taip ir neatrastas penkiažąses žąsides praradęs Užukalnis penktasis persiorientavo – rašalinėje suvilgytą žąsino uodegos plunksną Lietuvos žemėlapiu vedžioja, aptikdamas bei pažymėdamas jame šaknis įleidusių kormoranų perimvietes.

P.S. Nuotraukose Kuršių nerija prieš mane pastatant. Šiandien sapno iliustracijai reikėtų panaudoti fotošopą. Po tilto statybos, norint atkurti tokius vaizdus, kokie čia matosi jau taip pat reikėtų naudoti fotošopą.

pl-logo-mini