Kaip žmonės mato žurnalistų praėjusią savaitę prie Specialiųjų tyrimų tarnybos pastato Vilniuje organizuotą protesto prieš spaudos laisvės pažeidimus, plojant rankomis, akciją. Fotomontažas.

Kaip žmonės mato žurnalistų praėjusią savaitę prie Specialiųjų tyrimų tarnybos pastato Vilniuje organizuotą protesto prieš spaudos laisvės pažeidimus, plojant rankomis, akciją. Fotomontažas.

Rimvydas Sujeta

„Lietuvos žurnalistų sąjungos taryba aptarė padėtį, susiklosčiusią po teisėsaugos veiksmų prieš žurnalistus. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų kratos naujienų agentūroje BNS, žurnalistės namuose sukėlė pasipiktinimo bangą tarp žurnalistų. Žurnalistų sąjungos Tarybos posėdyje kone vienbalsiai nuspręsta, kad tolesnis bendradarbiavimas su STT nebeįmanomas“, – tokią tai informacija Lietuvos piliečius šeštadienį „pavaišino“ net į neeilinį posėdį susirinkusi Lietuvos žurnalistų sąjungos taryba.

Šios žinios Lietuvai kontekstas – Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų vykdytos žurnalistų apklausos ir jų namuose atliktos kratos po to, kai Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, kas pavogė ir žiniasklaidai perdavė VSD Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkui, ministrui – pirmininkui bei Lietuvos Respublikos Prezidentei adresuotoje slaptoje pažymoje esančią informaciją. Informacija žiniasklaidos buvo paviešinta.

Visą praėjusią savaitę Lietuvos interneto portalų straipsniuose, televizijos laidose atskirų žurnalistų bandytas sukeltas triukšmas, bliūkšta. Žiniasklaidininkų protesto akcija – katučių priešais STT pastatą Vilniuje paplasnojimas bendraminčių iš piliečių masės nepritraukė. Toks įspūdis, kad Lietuvos žmonės žurnalistų kovotojais už žodžio bei spaudos laisvę jau nebelaiko. Daug su kuo teko apie tai kalbėti, o ir internetinių komentarų po šios temos straipsniais gausa bei juose vyraujantis turinys rodo tautos požiūrį į apnuogintą dvigubos žurnalistinės moralės mūsų šalyje dugną.

Parašyti objektyvų, profesionalų straipsnį, ar sukurti tokią televizijos laidą apie vieną ar kitą Lietuvai politiškai jautrią temą matosi, kad didžiajai, tačiau garsiausiai apie savo pažeistas teisės rėkiančiai žurnalistų daliai yra tapę profesionaliai ir etiškai nepakeliama našta. Toks įspūdis susidaro kad ir žiūrint Rūtos Janutienės, ar Kristupo Krivicko laidas, Indrės Makaraitytės TV žinių laidoje apie slaptos informacijos nutekinimo tyrimą elgesį, žiūrovams demonstruojant generalinio prokuroro tardymo metodiką bei jam primygtinai uždavinėjamų klausimų kryptį. Dar šiek tiek daugiau objektyvumo į savo tyrimus įnešanti Giedrė Kudabienė ir jos televizijos laida – tiesai artimesnes šlykštaus Lietuvos jovalo priežastis atskleidinėjusios „Srovės“, atrodo jau išplukdytos iš spaudos laisvės upės.

Apie kokias gi kliūtis žodžio laisvei Lietuvoje kalbėjo į savo posėdį susirinkusi LŽS taryba? Informuodama apie LŽS neeilinio posėdžio vieną iš tematikų, internetinė žiniasklaida guodžiasi, jog turi problemų gaunant informaciją iš vietos valdžios. Anykščių laikraščio vyriausioji redaktorė dabartinę situaciją net lygina su Batarusija.

„„Anykščių rajono administracijos direktorius dar metų pradžioje yra išleidęs įsakymą, kuriuo žurnalistams nurodyta informaciją pateikti savivaldybei ne dažniau kaip kartą per penkias dienas ir patvirtintą elektroniniu parašu. Anykščių rajono savivaldybę fotografuoti, filmuoti arba rengti reportažų galima tik tada, kada gauni administracijos direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo leidimą“, – sako „Anykštos“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė““ – tokios tai mintys nuskambėjo LŽS tarybos neeiliniame posėdyje. Nežinau priežasčių, dėl kurių toks Anykščių savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra parašytas, tačiau direktorius, matyt, bus girdėjęs iš Kauno savivaldybės kolegų, kai į pastarąją kliauzių ieškoti atėję vienos televizijos žurnalistai reportažams apie „valdžios išgėrinėjimus“ medžiagą kurdavo filmuodami laiptais lipančio savo kolegos tyčia šleivojamas kojas. Savivaldybininkai pasakojo, kad bendraujant su žmogaus teisių nuo „valdininkų savivalės“ gynėja save pozicijonuojančios vienos Kauno televizijos siųsta žurnaliste, norėdavosi užsikąsti nuo iš jos pačios burnos sklindančio kvapo.

Skaitytojai nėra kvailiai, jie puikiai supranta ne tik politikų, bet ir žurnalistų tarpe išsikerojusių daugiaveidysčių esmę. Ir tokie žiniasklaidininkų pasriūbavimai, kad jie nebepriims STT į savųjų žaidimų smėlio dėžę, nieko kito, išskyrus žmonių pašaipą, nesukelia.

Atrodo, kad dėl savo ilgai trukusio patogaus tingėjimo informaciją iš visų šaltinių susirinkti patiems, žurnalistai ilgai mėgavosi ir iš specialiųjų tarnybų gaunamomis žiniomis. Nemanau, kad nesuvokdami, jog tokio pobūdžio pranešimai su tikra tiesa dažniausiai prasilenkia. Bet taip patogu, o, panašu, kad ir su redaktorius įtakojančiais šaltiniais informacijos dozės suderintos, pinigai sumokami – taigi pirmyn buldozeriu griaunant žmonėms gyvenimus. Ir kaip kažkokios tai savivaldybės valdininkėlis, nors informacijos pateikimo tvarką ir terminus apibrėžia įstatymas, gali išdrįsti nemesti visų darbų į šoną ir nepulti per olimpiškai trumpą laiką aptarnauti jį, ar jo atstovaujamą instituciją neretai apšmeižti kažkieno tai atsiųstą žurnalistą? Gal jis korumpuotas? Kur žiūri  STT?

O dabar patiems atsitiko taip, kaip toje žemaitiškoje dainoje – „bumpt su šakalėliu, bumt per galvą…“ Skauda, rėkiam? Aha, tai jau tikrai.

Savo darbais žmogaus teisių ir žodžio laisvės kontekste neblizga ir Lietuvos teisėsauga. STT teigia, kad atliekant ikiteisminius  tyrimus, elgtis taip, kaip ji elgėsi tirdama slaptos informacijos nutekinimą, nedraudžia tos pačios Lietuvos Seimo priimti įstatymai. Gal žiniasklaida galėtų ūgtelėti profesionalumo ir sąžinės prasme bei panagrinėti tokių įstatymų esmę, atsiradimo kilmę, surasti ir viešai pakalbinti jų priėmėjus, sužinoti ir visuomenei atskleisti motyvus, rengėjus ir rengimo iniciatorius? Padėti įstatymdaviams kurti produktus, kuriuose nebūtų iškraipomos europinės žodžio laisvės bei žmogaus teisių gynimo normos. Sunku? Baisu? Bet norint susigrąžinti žmonių pasitikėjimą kito kelio nėra ir jau nebepavyks savo mundurą skalbti svetimu, šiuo atveju, teisėsaugos purvu. Tuo labiau, kad ir pinigų lazda turi kitą galą – nebus honorarų už straipsnius, kuriais niekas netiki, nebus nei reklamos pajamų leidiniams, kuriuos dėl tos pačios priežasties mažai kas beskaito. Jau nekalbant apie pagarbos žurnalisto profesijai ir ją atstovaujantiesiems buvimui. Tuomet tikrai pasidarys Baltarusija.

LŽS tarybos neeilinio posėdžio darbotvarkės pabaigai – jeigu profesionalia ir laisva žurnalistika yra laikoma (pavarčius provincijos spaudą, labai gerai matosi kurių) rajonų žiniasklaidoje sklindančios besaikės vietinės valdžios liaupsės ir bet kokiomis progomis už mokesčių mokėtojų pinigus pirktų gėlių kalnus ant žemės klojančių pasilenkusių politikierių pasturgalių fotografijos – tuomet, atsiprašau, aišku kodėl tautos meilė „laisvo žodžio skleidėjams“ yra pasiekusi tokias aukštumas. Kaip jūs manote, ar žmonės nesupranta, kas ir už kokius bei kieno pinigus apmoka žurnalistams ir redakcijoms už šių „pirmo įdomumo“ trilerių kūrybą ir demonstravimą?

pl-logo-mini