raganu_deginimas

Teismo pripažintos raganomis, moterys dažniausiai būdavo gyvos sudeginamos.

Net mus, šiuolaikinius žmones, išgirdus sąvoką „Dievo teismas”, apima nerimas. Tačiau būtų keista dieviškąją esybę sieti su teisingumo institucijos veikla. Viduramžių epochoje tai buvo visiškai įprasta: bylose, kuriose kaltumui ar nekaltumui nustatyti trūko įrodymų, – o to meto teismo procesuose taip atsitikdavo labai dažnai, – teisėjai kreipdavosi į aukštesniąją galią, kad ši nuspręstų, kaltas teisiamasis ar ne. Dievo teisme tiesos įrodymą patikėdavo visagaliui teisingajam Dievui. Šiandien sunku net įsivaizduoti, kad toks tyrimo metodas, kai rezultatą daugiausia nulemdavo atsitiktinumas, buvo taikomas tūkstančius metų. Dievo teismas egzistavo Egipte, Babilone, bibliniais laikais, antikinėje Graikijoje, taip pat Afrikoje ir didelėje Vakarų pasaulio dalyje, netgi mūsų laikais.

Pamynus sveiką protą

Dievo teismas rėmėsi idėja, kad Viešpats apsaugos nekaltą žmogų ir leis jam ištverti išbandymus nenukentėjus. Tačiau toks teismas turėjo daug formų. Jis galėjo būti ir neskausmingas, ir labai žiaurus; jo procesą teisiamasis išgyvendavo aktyviai arba pasyviai, individualiai arba kartu su kitais. Pastarojo atvejo pavyzdys – ginčo sprendimas legalioje dvikovoje, pasikliaujant prielaida, kad teisiajam padės Dievas.

ragana1

Prisipažinimas jog esi ragana dažniausiai
būdavo išgaunamas tokiais būdais.

Pavyzdžiui, vadinamasis kryžiaus teismas žmonėms buvo gana nekenksmingas. Abiejų šalių atstovai arba kaltinamieji turėdavo atsistoti priešais kryžių ištiestomis rankomis. Tas, kuris pirmas nuleisdavo rankas, būdavo pripažįstamas kaltu.

Vanduo ar ugnis

Įprastas ir dažniausiai taikomas būdavo vandens ar ugnies teismas. Abi šios procedūros be galo nemalonios, ypač, jei būdavo naudojamas verdantis vanduo ar iki raudonumo įkaitinta geležis. Teisme, vadinamame katilo spąstais, kaltinamasis turėjo įkišti ranką į katilą su verdančiu vandeniu ir išimti žiedą ar akmenį. Nuplikintą ranką apvyniodavo skuduru. Po tam tikro laiko skuduras būdavo nuimamas, ir teisėjas pagal nudegimo laipsnį spręsdavo, kaltas žmogus ar ne. Kitame teisme įtariamasis turėdavo į rankas paimti iki raudonumo įkaitintą geležį ir paeiti kelis žingsnius arba basomis pavaikščioti ant iki raudonumo įkaitinto norago.

Kilmė

Ankstyvajai krikščionių bažnyčiai darė įtaką romėnų teisė, kuri nepripažino vadinamojo dievo teismo kaip įstatymiško proceso. Tačiau kai germanų gentys, gyvenančios už Romos sienos, apsikrikštijo, dievo teismas germanų teisėje tapo leidžiamas. Krikščionių tikėjimas pasikliovė dievo įsikišimu, todėl sprendžiant neteisinius klausimus bažnyčios vadams buvo sunku pasmerkti germanų dievo teismus.

Pirmojo šventosios Romos imperatoriaus Karolio Didžiojo epochoje dievo teismas vis dažniau buvo naudojamas kaip pripažintas įstatymiškas mechanizmas. Daugelis žmonių tam prieštaravo, bet dvasininkija skatino šį judėjimą. Atsirado naujos dieviško įrodymo formos, pavyzdžiui, kryžiaus ar komunijos teismas. Pamažu dievo teismas tapo pripažinta krikščioniška institucija.

Kritikai nugali

Jau IX a. dieviško teismo priešininkai kritikavo šią abejotiną jurisdikcijos formą. Iki XII a. pabaigos, veikiama skirtingų po-žiūrių į dievo teismą, Vakarų dvasininkija ima skilti. Galiausiai 1215 m. popiežiaus Inocento III vadovaujamas ketvirtasis Laterano susirinkimas atsiribojo nuo dievo teismo koncepcijos. Nuo tada dvasininkijai uždrausta aktyviai dalyvauti tokiuose teismuose. Po kelerių metų, 1234 m. popiežius Grigalius IX uždraudė šią praktiką visoje Vakarų bažnyčios karalystėje.

Nepaisant to, civilinė valdžia ir toliau naudojo dievo teismą kaip įrodymą nuosprendžiui priimti. Taigi teismas iki raudonumo įkaitinta geležimi ar verdančiu vandeniu egzistavo net iki dabartinių amžių; ypač jis buvo populiarus XVI—XVII a., kai Europoje vyko raganų medžioklė.

Dieviškas teisingumas

Symbolbild Trinkwasser

Vandens teismas. Surištas žmogus metamas į vandenį. Jei nuskęsta – nekaltas.

Krikščionių tikėjime dieviškas teisingumas yra grindžiamas paprasta mintimi: Dievas save išreiškia per stichijas, ir jis nebus palankus kaltajam. Dievo teismą supančios aplinkybės gali pasirodyti žiaurios ir beveik visada sukeldavo skausmą, tačiau neturėtume pamiršti, kad nepajudinamas teisiamojo tikėjimas Dievo teisingumu ir galia neleido jam jaustis pasmerktam iš anksto – kaip mes būtume linkę manyti. Žmogus buvo laikomas nekaltu, jeigu jo įrodymai sutapo su akivaizdžiais faktais ir neprieštaravo gamtos dėsniams.

Netgi ciniška vandens teismo prielaida (jeigu žmogus paskęs, vadinasi, nekaltas) buvo grindžiama požiūriu, kuris tais laikais atrodė teisingas. Jei atsižvelgsime į svarbiausią to meto aplinkybę – žmogaus tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, – vandens teismas nebeatrodys toks beprasmis ir nelogiškas: vanduo buvo krikšto vanduo, kurį pašventino Dievas. Apsikrikštyti gali tik tyras žmogus, tad logiška, jog nekaltas asmuo bus vandens priimtas, net jeigu jis proceso metu ir paskęs. Vadovaujantis šia logika blogas žmogus bus tikrai nepripažintas Dievo, tai reiškia, kad vanduo kaltojo nepriims, ir jis išplauks.

Vandens teismas viduramžiais buvo labai dažnas.

Vienas garsus vandens teismo atvejis susijęs su prancūze, kurią vyras apkaltino neturėdamas žmonos kaltės įrodymų. Teisėjas, kaip ir dera, priėmė nuosprendį patikrinti moterį vandeniur ir ji buvo įmesta į Ronos upę su girnapuse po kaklu. Moteris akimirksniu nugrimzdo į dugną, tačiau ji šaukėsi šv. Genezijaus pagalbos, todėl iškilo į paviršių. Pamačiusi minia ištraukė ją iš vandens. Nuo to laiko vyras niekada nebevargino jos teismais. Moteris išlaikė dievo išbandymą: kaltu buvo laikomas tik tas žmogus, kuris laikėsi vandens paviršiuje negrimzdamas.

Net jei viduramžiškas tikėjimas Dievo teismu smarkiai siejosi su ikikrikščioniškais prietarais, jis visada laikėsi krikščioniškų apeigų. Todėl žmogus, kuris turėjo iškęsti žiaurų mušimą, bausmei rengdavosi pasninkaudamas. Teisme naudojamus daiktus paprastai šventindavo per mišias. Kunigai melsdavosi ir prašydavo, kad teismo metu Dievas jiems padėtų ir vadovautų.

ugnis

Ugnies teismas.