Žurnalistinė antis

Žurnalistinė antis

Rimvydas Sujeta

Nuvilnijo dar vienas, žiniasklaidos skandalu pavadintas procesas – valstybės paslaptimi įvardintai informacijai patekus į eterį, Specialiųjų Tyrimų Tarnybos agentai sulaikė ir apklausė keletą žurnalistų.

Omenyje turiu praėjusios savaitės įvykį, kai Valstybės saugumo departamento Seimo vadovybei teikta ir grifu “visiškai slaptai” pažymėta informacija apie Lietuvai iš rytų kylančių grėsmių pavojų atsidūrė pirmuosiuose lietuviškosios internetinės ir ne tik, žiniasklaidos puslapiuose.

Galima suprasti ir žurnalistų gildijos nerimą – „mūsiškius muša“. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius iš masinių informacijos perdavimo priemonių tribūnos garsiai stebėjosi pareigūnų veiksmais ir nurodinėjo teisėsaugai, kokia tvarka ir kaip pastaroji turėtų dirbti ir kuriame užkampyje ieškoti: „Dar nesu girdėjęs, kad būtų areštuotas kas nors iš pareigūnų, nutekinęs informaciją, o tik girdžiu, kad yra išsivedami žurnalistai, ir tai vertinu labai blogai – pirmiausia turi būti areštuoti tie žmonės, kurie yra atsakingi už informacijos išsaugojimą“, – Lietuvos auditorijai kalbėjo žurnalistų sąjungos pirmininkas.

Anot jo, pareigūnai pirmiausiai turėtų savo struktūrose išsiaiškinti, kaip informacija galėjo nutekėti į žiniasklaidą. Nebūtų nuostabu, jei taip kalbėtų į savo emocijų pinkles papuolęs eilinis pilietis, tačiau kai tokiais pareiškimais taškosi Lietuvos žurnalistikos „smaigalys“ – verčia sunerimti. Pirmiausiai, savo žinutėje Radzevičius skaitytojų smegenims užkoduoja melagingą asociaciją į žurnalistų areštus, nors niekas jų neareštavo, o, siekiant išsiaiškinti visą slaptų dokumentų tapimo viešais mechanizmą, viešinimo užsakovus, iniciatorius, vykdytojus tyrėjai paprasčiausiai apklausė su Radzevičiumi iš anksto nesuderintoje vietoje. Ir paleido.

Sutinku ir net neabejoju, kad be laisvos žiniasklaidos nei žodžio laisvė, nei, tuo labiau demokratija nėra įmanomos. Ypač, kai pačių žurnalistų plunksnomis sukurtas ir palaikomas naratyvas, jog žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, o jos „persekiojimas“ pažeidžia vieną iš pagrindinių demokratijos principų – žodžio laisvės principą. Tačiau, kai teisėsaugos siekis išsiaiškinti kas tų pačių žurnalistų rankomis ketina kenkti ir kenkia Lietuvos valstybei ir nebūtinai viešinant juokingas menkavertes pažymas ( apie tai kalbėsiu šiek tiek vėliau ), plunksnos pusbrolių bandomas pavaizduoti kaip susidorojimas su tiesos skleidėjais, darosi nebejuokinga. Akivaizdžiai save “pasaulio bambomis” laikantys kai kurie Lietuvos naujienų rubrikų žurnalistai nepasivargina pagalvoti, kad VSD taip pat informaciją gauna iš savo slaptų šaltinių, juos saugo ir visiškai nenori, kad jų gyvybei, sveikatai ar laisvei grėstų pavojus tą informaciją paviešinus. Ar yra skirtumas tarp saugumo ir žurnalisto informatoriaus? Greičiausiai taip. Vienas dirba Lietuvos valstybei, kitas – žurnalisto pjarui ir honorarams. Ar ne dėl grėsmės jų nebetekti, prisidengdami žodžio laisvės skydu klykia plunksnos pusbroliai, nors Lietuvos teismas, gindamas valstybės, o tuo pačiu – mūsų visų interesus įpareigojo juos tą skydą padėti į šalį?

Pasakėlėmis apie piktą, į pistoletą panašų daiktą žurnalisto smilkinin įrėmusį teisėsaugininką, reikalaujantį atskleisti informacijos šaltinį ir kaip Marytė Melnikaitė prieš jį stovintį žurnalistą, manyčiau, netiki nei patys tų pasakėlių autoriai, nekalbant apie nors kiek blaiviau mąstantį žiniasklaidos ančių valgytoją. Nėra jokio reikalo, norint išsiaiškinti tiesą žurnalisto panosėje mojuoti kumščiais ir šaukti: „kas jums perdavė fliašą su įrašytu pažymos failu“? – būtent tokiais, plunksnos pusbrolių nupieštais vaizdiniais informacijos šaltinio atskleidimo kontekste ( prisiminkite Laimos Lavastės viešą guodimąsi violetinėje istorijoje ) paišomi jų pasikalbėjimai su teisėsauga. Užtenka ir visai sveika paklausinėti, kur kuriuo laiku ir su kuo žiniasklaidietis buvo, ką veikė, ką matė ir girdėjo. Suprantama, kad manančiam jog tik jis pats vienas turi klausinėjimo ir atsakymo gavimo monopolį sunku persiorientuoti, tačiau tokios tai prievolės – atsakinėti į klausimus, liudininkui yra numatytos Lietuvos Baudžiamojo proceso kodekse, kurio, nors gal nelabai jiems norėtųsi, privalo laikytis ir žurnalistai.

Kad Seimo ir jo komitetų vadovams adresuotoje pažymoje, kurios turinys dabar apklausinėjamų žurnalistų dėka pateko į eterį nieko tokio, ką reikėtų ženklinti grifu “visiškai slaptai” nėra, kalba ir patys adresatai. Tai kodėl toks sujudimas?

Panašu, kad vyksta Lietuvos specialiųjų tarnybų iš anksto suplanuota platesnio mąsto operacija, nei kad bėgti paskui „netikėtai“ į viešumą slaptus dūmus išleidusį, iš VSD į seimą „slaptą“ paketėlį gabenusį garvežį. Atrodo, kad iki tol tarp kerplėšų lindinčios lydekos nejaudinusi paprasta blizgė, apšlaksčius ją slaptumo atraktantu, plėšikę sudomino, o ją čiupti pasiųsti ešeriai pasikabino ant trišakio. Griebdami grifu „visiškai slaptai“ paženklintą knygos apie Hario Poterio nuotykius vertės dokumentą veikėjai, už valstybės saugumą atsakingoms tarnyboms į rankas įdavė teisinį pagrindą procesą panagrinėti iš esmės.

Šį įspūdį sustiprino ir žiniasklaidos reakcija – sekmadienį „Delfyje“ pasirodžiusio straipsnio antraštė „STT žygis prieš žiniasklaidą: apklaustas žinomas politologas“ ir tekstas po ja. Pranešimo formos straipsnyje rašoma:

Žurnalistinių ančių ferma.

Žurnalistinių ančių ferma.

“Išpuolis prieš žiniasklaidos laisvę. Demokratijai tvota iš peties. Teisėsaugos taikomos priemonės negali pažeisti žmogaus orumo – taip vakar aukščiausi šalies pareigūnai, politikai ir žiniasklaidos atstovai reagavo į veiksmus prieš naujienų agentūros BNS žurnalistus. Žurnalo „IQ” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Tomas Janeliūnas turėjo aiškintis, ko praėjusią savaitę lankėsi Prezidentūroje ir su kuo ten bendravo. Tuo tarpu T. Janeliūnas „Lietuvos rytui“ patvirtino buvęs apklaustas STT. Pasirodo, IQ žurnale dirbantis politologas STT agentus sudomino, nes norėjo gauti prezidentės interviu.”, – pateikdamas vien tik paties Janeliūno versiją naujienų agentūros ELTA informaciją išplatino „Delfi.

Kodėl iš tikrųjų STT tyrėjus galėtų dominti Tomas Janeliūnas? Viena pikantiška detalė – žurnalus „IQ“, „Intelligent Life“ ir „Top Gear“leidžia bendrovė “Franchise media”. Lietuvos žiniasklaidoje yra pakankamai informacijos, kad žurnalui IQ vadovauja Saulius Garbaravičius. “Franchise media” yra dukterinė koncerno “Scaent Baltic” įmonė. Jos valdybos pirmininkas yra Sauliaus brolis, Jonas Garbaravičius, kurį jo buvęs verslo partneris Kęstutis Petraitis kaltina mokėjus didelius kyšius VSD pareigūnui kaip atlygį už verslo priedangą. Mūsų žiniomis, bylos tyrimas vyksta toliau. Žiniasklaidoje taip pat apstu informacijos apie tai, jog Garbaravičiai yra artimai susiję su Rusijos kompanija INTER RAO, kuri per tarpininkus pardavinėja elektros energiją Lietuvai ir negali būti suinteresuota tuo, kad mūsų valstybė turėtų pigesnių alternatyvinių elektros gamybos bei tiekimo šaltinių.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei ne tik aiškiai ir nuosekliai pasisakant už rusiškiems alternatyvių energijos šaltinių atvedimą į Lietuvą, bet ir aktyviai veikiant ta linkme, dalykai atsistoja į savo vietas. Šalies vadovė turi didžiulį piliečių palaikymą ir ją „mušti“ tiesiogiai būtų bergždžias reikalas, todėl jau kuris laikas puolama Lietuvos teisėsauga a priori, o už jos atskirų veikėjų darbelius atsakomybės pirštas, dalies ir žiniasklaidoje veikiančių asmenų ( apie šį metodą labai vaizdžiai žurnalo Valstybė 2013 metų lapkričio numeryje rašo Eduardas Eigirdas ) dėka yra nukreiptas į šalies vadovę, kaip atsakingą asmenį, kuris į pareigas skiria aukščiausius Respublikos teisėsaugos pareigūnus ir teisėjus.

Vyksta smegenų plovimasLietuvos teisėsauga visumoje tikrai nėra blizganti. Bet įdomiausia tai, kad būtent šalies vadovės inicijuotas jos švarinimo procesas, sukėlė didžiulę, per žiniasklaidą sklindančią Prezidentės kritiką kuri jau yra akivaizdžiai peraugusi į kritikuojančiųjų įniršį. „Jupiteri, tu pyksti? Vadinasi tu esi neteisus“,- senovės romėnų sentencija kaip niekas kitas labai tikslai atspindi kai kurių grupuočių reakcijos į Lietuvoje vykstančių ir teisėsaugos valymo procesų esmę.

Jeigu, „Delfi“ portale sekmadienį pasirodžiusi informacija apie tai, kad žurnalo „IQ” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas turėjo aiškintis, ko praėjusią savaitę lankėsi Prezidentūroje ir su kuo ten bendravo – „aš vykau derinti interviu su prezidente ir, aišku, kalbėjausi su jos atstove spaudai. Bet jokios pažymos aš nemačiau ir apie tai jokių pokalbių su manimi nebuvo. Tai paaiškinau ir pareigūnams”, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas. Politologo žodžiais, „šaudoma visai ne į tuos taikinius””- citatos pabaiga, yra tiesa, vadinasi žiniasklaidos pagalba padarytas dar vienas Baudžiamojo kodekso jurisdikcijoje esantis dalykas – paviešinta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ir sunku būtų patikėti, kad tai padaryta netyčia.

Visuomenei kuriamas nuo „blogos“ teisėsaugos „kenčiančio“ žurnalisto mitas. O „geroji patyrusioji“ teisėsauga – tokią potekstę žiūrovams piešia kai kurie Lietuvos žiniasklaidos kanalai, dėl pertvarkų Generalinėje prokuratūroje buvo priversta išeiti iš darbo ir, kad užsidirbtų duonos kąsniui, advokatauti, pavyzdžiui, su Marijampolės nusikalstamu pasauliu siejamiems asmenims.

Grįžtant prie straipsnio pradžioje išsakytų minčių apie žodžio laisvę, reikėtų prisiminti ir apie atsakomybę, kurią toji laisvė ja besinaudojantiems uždeda.

pl-logo-mini